SEPTINTA DIENA

Ką čia jau ir slėpti. Apie paskutines dienas rašome antradienį ir jau iš Kauno. Visos veiklos, naktiniai nuotykiai, vaikystės dūkimas bei paauglystės kvailystės vadovus išgręžė juodai ir šiandien, antradienį, pradedame matyti spalvas. 😵‍💫 Spalvas matom ir peržiūrėdami nuotraukas bandome atsiminti ką patyrėme.

Septintą dieną pradėjome mankšta. Vakar naktį nuotykiavę lyg ir norėtų raukytis, bet trenerė griežta – susitarėm vadinasi – susitarėm. Mažyliams toks jausmas mankšta smagiausia dienos dalis, nes atėjus į dienos atidarymą visi klega iš džiaugsmo ir giria trenerę, kad šiandien mankšta buvo dar geresnė nei kitas dienas! Šiandien – visi gyvensime ramiau. Matome, jog ne tik vadovams, bet ir vaikams trūksta laisvo laiko, yra kalnai nebaigtų darbų, o kur dar pasirodymas ant nosies. Pirmoji dienos veikla – „pabaik ką pradėjęs”.

Po pusryčių, kas gludina pasirodymus, kas prausiasi ir tvarkosi, kas rašo laiškus draugams. Svarbiausia susitarėm – dirbame, o ne pramogaujame. Ar visi sąžiningai darbavosi? Oj ne… Kol vieni sąžiningai dirbo, paaugliai linksminosi. Todėl simboliška, bet paskutinę dieną, kol visi dirbę ilsėjosi ir pramogavo, jie pasirūpino, kad visą stovyklavietė blizgėtų. 🤗

Keliaujame į paskutinę prieš pasirodymą kata treniruotę ir tikrinamės, kaip sekėsi gludinti sinchroną. Smagu, rezultatai neblogi, per savaitę vaikai laaaaabai patobulėjo. Smagiausiai, kad padėjo kitiems ir vienas kitą pamokė.

Pietūs, laisvas laikas, kas snaudžia kas žaidžia, kas eina ledų. Kai kas medžioja šeiminkų katiną Teodorą, kuris gudriai slepiasi nuo paglostymų. Atsipūtę skubame į kumite treniruotę. Per ją paskutinis stovyklos kumite turnyras, kurio čempionais pagal amžiaus grupes tapo Kamilė, Tadas ir Jokūbas (Lešinskas). Kovas buvo smagu stebėti, vaikai per savaitę labai patobulėjo ir nenorėjo vienas kitam pasiduoti. Diena buvo beprotiškai karšta, o kur dar mūsų energijos kamuoliai, kurie tiek įkaista, kad rasoja, langai, grindys ir sienos! 🥵

Vakarienė – paskutinė 🙂 Kajus apdovanojamas virtuvės šefų kaip „geriausias valgytojas”. Kai kurie jau su džaugsmu skaičiuoja, kad rytoj namo, kas su liūdesiu, nes atsisveikins su draugais. Visi iki vieno pritariam – stovykla prabėgo žaibiškai. Keliaujame skirtingose grupėlėse į veiklas. Su treneriu Petru vaikai per patirtį mokysis bendrauti, o su Kristina mokysis nupinti sau ąžuola Makrame technika. Abi veiklos pareikalauja kantrybės ir susikaupimo. Kol mes darbuojamės, stovyklavietę užklumpa galinga audra. Mes tuo tarpu žaidžiame, plepame, bandome nepasiduoti vis susipainiojančiom virvelėm ir ugdytis savo kantrybę rišant 10000 mazgelių ir išklausant bei bandant suprasti kitą.

Dienos uždarymas. Bandome dalintis apie jausmus, bet jau sunku susikaupti per griaustinį ir dangų skrodžiančius žaibus, mirga šviesos, dėl sutrikusio elektros tiekimo. Vaikų veiduose nerimas, dalis dalinasi, kad bus baisu miegoti. Patikiname – paskutinė naktis ir jei norės, visi galėsime likti kartu ir miegoti salėje ant grindų. Ženkliai linksmiau. 🥳 Paskutinį vakarą planavome, zefyrus, bet dėl lietaus teko keisti planus. Kaip gi mums pasisekė, kad išvažiuodamas Laurynas paliko savo cukraus vatos aparatą! Jungiame filmus, aparatą, sukame vatą, plepame, kikename ir mėgaujamės paskutiniu vakaru kartu. Tiesa ne visi. Paskutinės dienos elgesys ir nepagarba vieni kitems kiek apkartina linksmybes. Ir ašarų išliejame. Ir sunkumo ant širdies yra. Juk atrodo vakaras, kai visi turėtume švęsti. Priimame, kad tai mums reikalinga patirtis, kaip bendrauti vienas su kitu. Draugystė yra ne tik apie krizenimą, o ir apie pasakymą, kai draugas elgiasi kvailai. Mes tikimės, kad šie vaikai sukurs draugystes grįstas pasitikėjimu, atvirumu ir nuoširdumu. Žinome, kad tai pasiekti ne visada lengva ir džiaugiamės, kad daugeliui įvyko lūžis. Kam žmogui priešai, jei turi tokius draugus, kurie jį visada įvelia į nemalonumus? Mokomės. Kartais mokomės santykių kaina, bet Oku karate akademijoje mes lengvų kelių nesirenkame.

Palaipsniui vaikai skirtosi miegoti, audra rimsta. Lieka ištvermingiausi. Rašomi laiškai, pinami Oku medžiai, kalbamės. 4 ryto ir paskutiniai nueiname miegoti. Rytoj paskutinė diena.

PASKUTINĖ DIENA

Keliamės. Paskutinė mankšta. Lagaminai. Ore jaučiame jaudulį. Iki galo neaišku ar dėl pasirodymo, ar, kad vykstame namo. Dienos atidarymas. Pusryčiai, išbaigiame maisto likučius. Pabaigiame dėtis daiktus. Treniruotė ir pasirodymas. Iš vaikų veidų matome – jaudinasi. Nori parodyti ką šmoko. Juk tėveliai laukia ir jie visi žino, kaip jūs jais didžiuositės. Daugelis per šią savaitę padarė ne vieną žingsnį į priekį! Apšylame, prasitampome ir pradedame.

Po treniruotės, nešame daiktus į apačia ir ruošiamės stovyklos uždarymui. Prisimename, ką nuveikėme, įsivertiname ką išmokome, pasimatuojame kaip jautėmės šią stovyklą. Pasitarėme, kaip kitąmet stovyklą padaryti dar geresne.

Nukeliame Oku vėliavą – stovykla baigta. Bėgame valgyti Jono tėvelio iškeptų dešrelių, paskutiniai plepaliukai, užkremtame. Išsidaliname Oku pašto vokelius su laiškeliais ir bėgame į autobusą. Bent dalis mūsų – kitas ekipažas tiesiai iš Tauragnų iškeliauja į kitą stovyklą Estijoje.

Kelionė. Kas miega, kas kalbasi, kas po savaitės detoksikacijos – sulindę telefonuose. Kaune – pasitinka kalnas tėvelių, krūvos apsikabinimų. Tėveliai padeda susikrauti daiktus į salę – atsisveikiname. Apsikabinimai. Po patirtų nuotykių, sunkumų ir atvirumo – jie kitokie. Tokie, kur apsikabinus norisi stabtelti ir padėkoti.

AČIŪ