Na ką. Šešta diena prasidėjo, kiek ankščau nei tikėjotės – kelios minutės po vidurnakčio. Beldimas. Visi turi 5 minutes apsirengti ir pasiruošti naktinei treniruotei. Didesni su šypsena, mažiukams reikalingos instrukcijos, kad apsirengtų, tie kuriems pirmas kartas stovykloje – šokelis. Visi skuba, padeda vieni kitiems ir mes jau lauke išsirikiavę. Vaikai galvoja, kad bus eilinė naktinė treniruotė, bet vadovai šypsosi pro ūsą. Jie net nenujaučia. 🤫

Treneris Petras praveda smagią treniruotę mėnesienoje, girdisi krizenimas ir puškavimas. Visi stengiasi. Gerai apšilę prisimename pagrindines technikas – juk tikras karateka, net iš lovos išverstas turi padaryti kata. Keli kumite pratimai ir tradiciškai treniruotės baigiame trenerių gaudynėmis. Kol gaudo trenerius, vaikai sugeba pro akis praleisti milžišką autobusą laukiantį prie stovyklos. Išsirikiuojam, treniruotė baigta ir vaikai jau suka link savo kambarių, kai Kristina sušunka „o dabar visi paskui mane!”. Buvo visokių versijų, vieni galvojo, kad juos pagrobėme, kiti galvojo, kad vežame namo, nes per daug dūko, bet kiečiausi buvo mažieji, kurie vos atsisėdę užmigo. Atvirai pasakius, mes ryte jų net klausėme ar jie atsimena kas buvo naktį, nes turėjome įtarimą, kad jie net nebuvo prabudę. 😴

Važiuojame. Plepaliukai, nekantrumo akys. Vaikai bando išgauti tai kur gi čia važiuojame, o treneriai neišsiduoda. Gal bus žygis? Gal. 🧐

Galiausiai po beveik valandos kelionės privažiuojame – etnokosmologijos muziejus. Vaikai išsižioja. Daugumai nauja patrtis. Dangus šianakt ne mūsų naudai – prigasdina gidai, pasiseks, jei bent mėnulį pamatysime, bet kylame. Kokie visi išsižioję būname, kai tiesiogine šia žodžio prasme mums visiems pradeda „važiuoti stogas” tikrai tikrai! Observatorijos kupolas sukasi į visas puses ir pro atvertą langą, teleskopu gidas bando pagauti objektus mums pastebėti. Tikrai prireikė kantrybės, nes visi judantys debesys reginį užstodavo, bet nei mes nei gidai nepasidavė ir rezultate pamatėmė žvaigždę Vega, mėnulį ir jo kraterius, Saturną ir Jupiterį su 4 palydovais.

Įkvėpti pasakojimų ir naktinio dangaus, pajudėjome link namų. Būtumėte matę palengvėjimą vaikų (o ir Monikos) veiduose, kai pasakėme, kad rytinės mankštos nebus ir rytoj visi galės miegoti iki 11 🙂

Atsikėlėlėme, papusryčiavome ir ėjome atidaryti dienos. Kas šiek tiek juokinga, nes ją pradėjome naktį. Šiandien dieną, daugiau polsio, o vakare laukia – ???. Kas tie trys klaustukai visiems įdomu, bet laužyt galvų nėra kada – skubame į pirmą treniruotę, fizinis pasiruošimas, vaikai žaidžia, atliekai įvairius stabilumo pratimus ir atlieka įvairius jėgos pratimus. Žinoma, kad visiems labiausiai įsimena prisitraukimai. 😅

Pietūs, laisvas laikas. Kas keliauja į parduotuvę, kas laiškus draugams rašo, kas žaidžia stalo žaidimus, kas maudosi, kas miega po bemiegės nakties – kiekvienam savo. Pastebime, kad stovyklavietė jau tapo namais ir visi susiranda savo kampą pabūti ar pažaisti su draugais.

Treniruotė, vėl kumite. Jei manot, kad treneriai paleidžia lengvai? Kumite treniruotė vyksta 2-3 valandas ir vaikai išeina kaip iš skalbyklės. Išgręžti, bet drėgni. 🫠

Vakarienė ir čia – Lauuuuuurynas. Vaikai krykštauja, nes vyresnėliai žino – laukia smagi veikla. Šaudysim. Mažyliai išsižioję. Ten kur Laurynas ten visada chaosas, juokas, klegesys ir žaibiškas energijos pliūplsnis. Na ir sprogimai. Sprogimų buvo tiek, kad prisijungė ir sodybos šeimininkai ir mūsų šefai iš virtuvės nosį iškišo. Manom, būtų atėję ir kaimynai, bet nejauku kai tokia amunicija matosi!

Prisišaudę, prisidūkę, keliaujame į dienos uždarymą. Emocijų – kalnai. Nuovargis – pas vadovus begalinis, vaikai toks jausmas visą dieną miegoję, pasirengę lipt stogais, tačau iš rezultatų matome, kad vis tik miego trūkumas net ir jiems. Susitarimai. Leidžiame rinktis eiti kepti zefyrus, ramiai pažaisti ir megoti ar leistis į dar vieną naktinį nuotykį su siaubo ir tikrais iššūkių elementais. Čia labai apsidžiaugėme – didelė dalis vyresniųjų parodė didelią brandą atsisakydami pramogų ir pasirinkdami savo poilsį, nors matėsi, jog viduje tikrai norėjo linksmybių. Labai didžiavomės tais, kurie liko. Kita dalis turėjo pasižadėti, kad kitą dieną į mankštą ateis besišypsantys kaip gėlelės ir aktyviai dalyvaus, kitose dienos veiklose. Prisižadėjo.

Kristina baigia dėlioti žėmėlapius ir žaidimą, ruošia kompasus. Laurynas ir Agnė išdėlioja stoteles. Žaidimui pasruošta. Vaikai gauna misiją aukščiausiame kalne iškelti OKU vėliavą. Tikslą jiems trukdys pasiekti užpuolikas, kuris sieks atimti jų gyvybes. Kaip tikrame žaidime galima rinkti pinigus, už kuriuos nusiperkama nauja gyvybė, galima rasti stoteles, kuriose laukia priemonės, žibintai, ginklai. Vaikų trasa – 5km. Čia jei gebės skaityti žemėlapį ir sekti kompasą. Galim pasakyti, kad kilometrų gavosi daaaaug daugiau. Jau kelio pradžioje geras 40 minučių jaunuoliai ėjo ne į tą pusę. Vaikų saugumą prižiūrėjo treneriai Petras ir Monika bei turėjo susilaikyti tiek nuo juoko, tiek nuo noro jiems padėti susigaudyti. Vaikai pykosi, klydo, nemokėjo dirbti komandoje. Palaipsniui jiems kliūtis įveikti pavyko. Visko nupaskoti ką jie payrė neįmanoma, bet nuotrupas greitai pamatysite video. 🫣

Prisidūkę (o likę stovykloje prisikirtę zefyrų) nuėjome miegoti. Ryt nauja dena ir nauji nuotykiai.