Trečia?! Jausmas, jog mes jau čia kartu gerą mėnesį. Jau vis skamba vidiniai juokeliai, slapti planeliai ir ko tais išdykusiai spindinčios akys. Čia mums vadovams signalas! Priprato! Reiškias reik perjungti bėgį ir gazuojam! O kur gazuojam? Šandien per dienos atidarymą mįslinga diena – nes niekas nėra aišku. Ką, kur ir kaip veiksim?
Pusryčiai. Rimtis valgant ir atskleidžiami planai. PLAUKISIME BAIDARĖMIS. Nemeluojam – džiaugsmo ir jaudulio(?) šūksniai buvo įspūdingi! Paaiškėjo, kad didelė dalis išvis niekada neplaukė baidare, o likusieji jei ir plaukė tai saugiai su tėveliais, kurie ne paslaptis ir atliko visą irklavimo darbą. Tai čia jau ne tik, kad irkluoti reiks, VAIRUOTI TEKS. Išbėgome tekini pakuotis krepšių, su jauduliu ir nekantrumu.
Savo baidarių žygį pradėjome lengvu pasivaikščiojimu iki „Kiauno” ežero. Jei pamenat, Oku stovykla įsikūrusi ant ežero „Šventas”, tačiau kelių kilometrų spinduliu mus supa net 8 įspūdingo grožio ežerai. Smagiai pažygiavę su jauduliu stebime kaip iškrauna mūsų baidares, dalinamės liemenes ir išplaukiame į kelionę. Kaip gi be nuotykių, per visą smagų baidarių paleidimo įkarštį viena baidarė su Kristina, Austėja ir Barbora – paleista be irklų :). Paleista ne kukliai – atsidūrė beveik ežero viduryje! Tad tikrų draugų pagalba irklai atplukdomi į ežero vidurį ir prisijuokę iki soties pradedame savo kelionę Kiauno ežeru ir toliau įplaukiame į Kiaunos upę.
Kiauna tokia įdomi upė. Siaura. Įsitikinome ne kartą kai baidarei įstrigus tarp krantų nepavyko pajudėti iš vietos ir tik draugai padėdavo apsisukti. Dalį kelio plaukėme tarp dvimetrinių meldų sienų, netikėtai įsukdami į miškus ir matydami laukinių žverių pėdas prie upės. O kur vandenmėčių skleidžiamas kvapas! Jautėmės tarsi plauktume dantų pastos upėj. Pasaka ar ne? Tai taip ir buvo. Kažkur pirmą plaukimo pusvalandį. Vėliau debesys nusprendė papokštauti ir prakiuro. Tai dabar įsivaizduokit 20 kiaurai šlapių vaikų upėje, vidury miško. Dauguma pirmą kartą baidarėj. Baisu? Nė velnio! Vis dar besijuokdami ir nepamesdami nuotaikos, tik jau daug daug greičiau yrėsi ir „skaičiavo meldus” laiku nesuvaldę baidarės. O dar rąstai, kuriuos reikėjo tai peršokti, tai kaip per limbo pralįsti… Kai jau jau galvojom, nu viskas, šakės. Šalta, šlapia ir pila taip, kad kelio nebematyt – saulė! Vėl mūsų tempas lengvai aptingsta, o per stresą atsiradę įgudžiai plaukti baidare labai padeda, tad paskutinius kilometus tiesiog mėgaujamės! 15KM per saulę ir lietų – tiek įveikė šie šaunųs ir drąsūs karatekos!
Pirmą kartą turėjome tokius tylius pietus. Ausis pasiekė tik karštą žirnių sriubą kabinančių vaikų šaukštų muzika. Dzink dzink, dzink dzink. Malonumas vadovų ausims! Net virėjos paklausė, ką mes tiems vaikams padarėme 🙂 Prisikirtę keliavome ilsėtis. Kai mes jau tikėjomės, kad vėl gal bus miegančių – jie atkuto, dūko ir toliau džaugėsi atrasta vienas kito draugyste, vis paslapčia pakikendami apie ryto nuotykius upėje.
Bet karate stovykla yra KARATE, todėl ilgai ilsėtis nepavyko ir visi susirinkome kumite treniruotei. Tai žinokit toks jausmas, kad vaikų baterijos saule ir oru varomos, nes jų nuovargis tarsi išgaravo. Smagiai pratimuose pasivaržę, kojų spyrius patobulinę, išskubėjome vedini varškės apkepo kvapo į valgyklą. O prisikirtus… KATA treniruotė, nes nu… jėgų tai dar yra?
Jau atrodė, nu viskas, iš vaikų išspaudėm paskutinius syvus ir jie jau tiesiog mirks kubile ir ilsėsis – absoliutus dūkimas prie vandens. Naujų šuolių bandymas, plaukimo varžybos, pasilakstymai tarp pirties ir kubilo. Ech, belieka užsikrėsti jų energija ir mums vadovams dūkti kartu! Net mamos, kurios pastarasias dienas laikėsi santūresnės ir vandens pramogų atsisakė – pasileido plaukus ir nuo liepto sušoko į vandenį lydimos vaikų ovacijų ir cypavimų!
Tada jaukus ir pilnas juoko dienos uždarymas priepirtyje palydint saulę. Prisiminėme kurioziškas situacijas iš ryto, pasidžiaugėme naujais išmoktais dalykais ir atskleidėme savo jausmus. Tada tekini ieškoti pagaliukų ir prie laužo kepėme zefyrus. Tarsi to būtų maža, sutemus susirinkome „Linksmybių kambaryje” kur mūsų laukė dar vienas filmas! Na bet dabar juk jau tikrai viskas?! Juk gal jau gana?
O vat ir ne, juk mes ištikimi savo tradicijoms! Laukite tęsinio 🙂