OKU KARATE STOVYKLA. Šešta diena
Šį rytą pasitikome kiek liūdnai, tiek vaikams tiek vadovams atėjo suvokimas, kad stovykla eina į pabaigą ir jau tuoj tuoj turėsime išsiskirti. Ir tik jau nemanykit, kad mes čia jau taip gerai visi sutariam. Vaikai gauna ir nuobaudų, yra ir ašarų, yra ir pykčių. Na žinote, visai kaip NAMIE, ŠEIMOJE. Kaip gera girdėti, kad vaikai iš kur nors grįžtant jau nebevartoja žodžių “stovykla”, “stovyklavietė”, “bendrabutis”, o mieliau sako “namo”. Gera ir matyti jų bendrumą nuobaudų metu, jų palaikymą kai kitas atlieka bausmę. Jų kasdienius juokelius ir vidines tradicijas. Kaip vyresnieji mažiukams padeda rištis batus ar neša jų daiktus, kai mažieji vos velka kojas. GERA. Mums kaip vadovams ir akademijos įkūrėjams gera matyti, kaip dar neseniai vaikai iš skirtingų miestų, skirtingo amžiaus ir skirtingų pomėgių – tapo komanda. Ir kaip gaila, jog jų TIK 20. Užtikrintai linguojam galvą, jog kitąmet reikia atsivežti dar daugiau, tam, jog per sunkumus ir iššūkius suklijuoti juos nebe tik draugystės, bet ir šeimos santykiais. O šiandien laukia žygis ir karate treniruotė jūroje!
Diena pilna netikėtumų
Bet stovykloje liūdėti nėra kada, čia verda gyvenimas ir jau greitai reikia bėgti į mankštą, atidaryti dieną ir papusryčiauti. Vaikai pagaliau sulaukė vazos gaminimo dirbtuvėlės, kur visi susirinkę lauke, mūsų terasoje gaminome vazas, tam, jog visi turėtume ką parsivežti iš stovyklos kaip prisiminimą. Vaikai turėjo progą parodyti savo kūrybiškumą, gebėjimą dalintis priemonėmis bei išbandyti įvairias dekoravimo technikas. Vazos pavyko nuostabios, unikalios ir viena už kitą gražesnės, stebinančios ne tik vadovus, bet ir kitą stovyklavietės personalą.
Rytą pradėję kiek ramiau nei įprastai nuskubėjome pietų, kurių metu buvo išduotas maisto davinys ir vaikai buvo informuoti susidėti būtiniausius daiktus į kuprines žygiui. Autobusu nuvykę į Šventąją visi pėsčiomis keliavome į Palangą (apie 15km). Kad žygis būtų sklandesnis prisiminime rikiuotes ir pagrindines žygiavimo komandas.
Praėję trečdalį kelio nutarėme pasukti į pajūrį, kur laukė treniruotė paplūdimyje ir jūroje. Kaip gera ir ramu buvo visiškai tuštutėliame paplūdimyje, vaikai galėjo ramiai medituoti klausant bangų ošimo. Kaip visiems buvo netikėta ir baugu bėgti į jūrą ir atlikti pratimus šaltame ir banguojančiame vandenyje. Kojų spyriai, smūgiai rankomis ir kiti pratimai buvo tikras iššūkis, o kur pastangos išlaikyti balansą nuolat judančiame vandenyje. Pasportavę visi sukrito ant smėlio paplūdimyje, grožėdamiesi pajūriu valgėme vakarienę ir šnekučiavomės. Karate treniruotė jūroje visiems paliko įspūdį, daug kas nesitikėjo, jog bus taip sunku, bet visi jautėsi nuvertę kalnus ir patenkiti savimi. Nors ir nuvargę, mūsų vaikai juk ramiai sėdėti negali, tad ilgai nelaukę, nuūžė pažaisti frisbio.
Žygis ir pritrintos kojos
Dar kiek papramogavę nutarėme tęsti žygį. Likęs atstumas buvo 10km, kurie vakarui bėgant atrodė vis ilgesni, kuprinės su kiaurai šlapiais karate gi laužė pečius. Eiti ir eiti greitai vaikams išties pareikalavo jėgų, bet visi tai įveikė drauge. Vieni skatino draugus skanduotėmis, treti mynė ant kulnų ir neleido atsilikti. Vyresnieji nešė mažesnių stovyklautojų krepšius. Su kokiais smagiais šūksniais visi pasitiko Palangos centrinę gelbėjimo stotį, suprasdami, jog iki namų liko viso labo 2km. Ir kokie palengvėjimo garsai buvo įėjus į kiemą, vieni norėjo bučiuoti žemę, kiti bėgo, o kai kurie tiesiog krito prigulti. Bet ilsėtis dar buvo ne laikas, nes laukė pavakariai bei dienos uždarymas.
Pasikalbėję ir pasidalinę savo išgyvenimais, nutarėme eiti ilsėtis, nors vaikai ir toliau pramogavo, žaidė ir bendravo ir tik po 23val. priminus apie poilsio laiką išsiruošė ilsėtis.
Ryt laukia jau paskutinė pilna mūsų diena, kuri nusimato aktyvi ir ne ką prastesnė už buvusias, tad laukite naujienų!
Smagūs faktai:
17 – tiek kilometrų vaikai nutipeno savo kojytėmis
13 – tiek pritrinta puslių
48 – pėdos vandenyje
