Vakar daugiau laiko praleidę stovykloje, šiandien nutarėme keliauti ieškoti kurgi pasislėpę nuotykiai! Keliamės vis lengviau – rutina įsibėgėja, nors ir kai kurie miegoti keliauja po filmo vidurnaktį. Monika visus pasitinka su šypsena ir lengvu noru paspausti, išjudinti ir pradėti rytą su sportu. Ar gali būti geresnė mankšta, nei krosas kopomis ir pajūriu? O kur tempimai ir mankšta ošiant bangoms ir klykaujant kirams ir žuvėdroms 🙂 gražu, pajūris, kuris dienos metu pilnas žmonių, ryte tik – mūsų.
Dienos atidarymas. Vaikai sužino, jog sulauksime svečių – atvyksta mūsų draugas Marius Žičius, fotografas, kuris įamžino pirmąją Oku karate akademijos treniruotę. Marius atvyksta su sūnumi Kristijonu. Abu jie taip pat yra „ragavę” karate sporto. Be svečių, kita didelė naujiena – iškart po pusryčių ir rytinės KATA treniruotės, visi išeiname į žygį. Skubame krautis krepšių, apverkiam pamestas kepures (vėliau stebuklingai atsiradusias magiška vadovų pagalba), ieškom švarių kojinių ir lekiam pusryčiauti.
Jaučiame, kad stovykloj fotografas – tarp KIAI girdisi fotoaparato spragsėjimas, užvedantis juokas ir vis iš už kokio kampo išlendantis objektyvas.
Penkis kart persitikrinę ar jau dabar tikrai viską ką liepė treneris pasiėmėme į žygį, pajudame. Jau po pirmo pusvalandžio paaiškėja – turim žygiuotojų be kojinių, turim žygiuotojų su trinančiais batais, turim žygiuotojų, kurių kuprinės plyšta, turim žygiuotojų, kurie nežiūri po kojom ir jau su pamuštais keliais. Čia į pagalbą atskuba mūsų daktarytė Gitana, kur vaistais, bintais ir plestriukais apsikrovus gydo visas „popas”. Gaila tik va, kad tų kojinių nepaėmė! Nuotykiai prasideda.
Žygis
Vargais negalais, spėriai eidami, pasiekiame žygio tikslą – Memel – Nord bateriją, kuri kitaip vadinama pakrančių apsaugos baterija. Tai Antrojo pasaulinio karo laikų gynybiniai įtvirtinimai prie Baltijos jūros, įrengti Klaipėdos kraštą prijungus prie Vokietijos.
Ten mūsų laukė smagiai nusiteikęs gidas, kuris vaikams papasakojo ne tik apie įtvirtinimus ir pravedė ekskursiją jų tuneliais, bet tuo pačiu pamokė apie „varliukę šokliukę” bei mokė vaikus kaip nuo jos pabėgti. Po smagiu pavadinimu slepiasi minos pavadinimas ir dėja, bet nei vienam iš mūsų apelnkti jos nepavyko 🙂 Vaikai sužinojo, jog ten tarnavę kareiviai buvo ne ką vyresni už juos – viso labo 13-15 metų jaunuoliai. Paradoksalu, bet ši bazė buvo kuriama apsisaugoti nuo jūros atakų, o užpulta ir įveikta buvo nuo sausumos pusės.
Muziejuje vaikai galėjo apžiūrėti senovinę elektroniką, kosmetikos ekspoziciją, patalpas su amunicija, kuriose vaikai išbandė savo jėgas keliant artilerijos šovinius (kas jiems sekėsi gana sunkiai). Pasimatavę tikrus senovinius šalmus išskubėjome ilgai lauktų pietų gamtoje. Vos išlindom iš bunkerių mus pasitiko gardūs pietų kvapai! Maistas pristatytas, gurgiantys pilvai džiaugiasi, stojame į eilę, vadovai jau jau dalina… ir paaiškėja… MAITINTOJAI NEĮDĖJO LĖKŠČIŲ. Esame viduryje miško iki parduotuvės ne vienas ir ne du kilometrai, mūsų virtuvė kitoje Klaipėdos pusėje atvyks tik po valandos, o mes miške. Na ką, nuotykiai tai nuotykiai. Keičiame planus, dalis vadovų bėgte išskuba iki parduotuvės, o vaikai tuo tarpu keliauja sportuoti ir dalyvauti fotosesijoje.
Treniruotė jūroje
Tradicija, kad žygyje turime šlapią treniruotę, tad tie kas su mumis stovyklauja ne pirmą kartą žinojo kas laukia. Visi sukaitę nuo saulytės, dar smagiai paskatinti trenerio Petro ir jo linksmų pratimų jau pradeda svajoti, kada gi ta treniruotė jūroje. Apšylę, smagiai pajudėję pakrantėje poromis, Memel Nors baterijos fone. Sumo, vertimai, lenktynės, kūlverščiai ant smėlio… galiausiai sušilę bėgome į jūrą! Ten atlikinėjome rankų technikas, spyrius. Bangos tikrai nepadėjo, griuvinėjome, daug juokėmės ir bandėme išlaikyti balansą. Galiausiai bandėme sinchroniškai atlikti KATA. Pabaigėme treniruotę smagiais žaidimais su nardymais, vėliau lenktynės kurios nulėmė ar treniruotė baigsis (jei treneris su Monika aplenkia vaikus, visi grįžta į vandenį ir sportuoja dar) kur Kamilė aplenkė Moniką, taip išgelbėdama vaikus nuo ilgesnės treniruotės. Būdami šlapi nutarėme etiketą atlikti ne ant kranto, o vandenyje – tai reiškia, jog nusilenkiant, vaikams, tekdavo panardinti galvą į vandenį 🙂 kas sukėlė daug juoko ir smagių emocijų, beveik tiek, kad gurgiantys pilvai pasimiršo. Kopose išlindo kiti vadovai mojuodami indais ir kviesdami gardiems pietums pušyne.
Žinokit, pagal planą, mes turėjome dar žygiuoti. Kažkaip labai gerai mums buvo kartu, oras tas geras… Tad pasitarę ir nubalsavę nutarėme geriau dar padūkti paplūdimyje bei iš lėto grįžti į stovyklą. Šis žygis buvo trumpesnis, viso labo 11km, bet su ilga ir smagia treniruote 🙂
Balionsvydis
Grįžus mūsų laukė gardi vakarienė, tempimai ir smagus žaidimas su balionais. Balionai nepaprasti – pilni vandens ir laaaaaaabai smagiai tykšta, jei kita komanda laiku jo nepagauna. Prisidūkę, sušlapę ir iš juoko skaudančiais žandais susirinkome baigti dieną dienos aptarime.
Prisiminėme savo jausmus, ką išmokome bei smagiausiai dienos akimirkas. Apgalvojome kaip rytoj patobulėsime, išsikėlėme sau tikslus ir pasiruošėme jau paskutinei pilnai stovyklos dienai 🙂 o tuo pačiu ir paliūdėjome, jau atsiranda tas jausmas, kad nenorime, jog stovykla baigtųsi.
Filmas, klegesiai, jaukūs įsitaisymai draugui ant peties, pavakarių dalybos. Galiausiai einame miegoti su galvosūkiu mintyse „o kas gi rytoj?” ir žinojimu, jog mankštinsimės pasisveikindami su jūra!
P.S. Nuotraukos iš mūsų telefonų. Mariaus nuotraukomis pasidalinsime netrukus!
