Oku karate akademija ir karate klubas „Žemaitis”
Vasario 16 – a diena svarbi kiekvieno lietuvio gyvenime. Su gimimo diena Lietuva 🇱🇹! Sportininkams šalies vėliava ir galimybė atstovauti savo šalį yra be galo didelė vertybė. Šią vertybę siekiame skiepyti ir savo mokiniams. Todėl šią nuostabią dieną nutarėme atšvęsti su bičiuliais Karate klubas „Žemaitis“ kitame Lietuvos gale, trenerio gimtinėje Mažeikiuose. Esame be galo dėkingi, jog buvome taip svetingai priimti ir turėjome progą smagiai pasitreniruoti drauge. Tegyvuoja karate draugystė!
08:00 Vėjuotas sekmadienio rytas, vaikai gyvenantys atostogų nuotaikomis ir pilnas mikroautobusas apsnūdusių šypsenų, kurios pasirinko ne pamiegoti, o vykti tobulėti ir mokytis. Ar galite patikėti? Krizenimai gale, sumuštinių kvapas autobuse ir mūsų kelionė prasideda. Iki Mažeikių viso labo 2,5 valandos. Bet važiuojam jau su veteranais, kurie jei prieš pusmetį dar skudėsi, jog „oho kaip ilgai važiuojam”, dabar jau žino kaip užsiimti, kada miegoti ir kaip smagiai paerzinti kaimyną.
Važiuojant pratestavom vaikus ką moka žemaitiškai ir ar žino koks miestas Žemaitijos sostinė. Treneris trumpai pristatė, jog vykstame į jo gimtajį miestą ir jo pirmą dojo. Kur ir prasidėjo mūsų trenerio Petro karate kelias (o beje ir Monikos!). Juk nuolat kartojame vaikams kaip svarbu žinoti savo šaknis. Juk ne veltui pas mus emblemoje puikuojasi Ąžuolas.
Pirma treniruotė
11:00 ir pirmoji treniruotė su karate klubu „Žemaitis”. Vaikai turėjo progos susipažinti su trenerio Petro treneriu Rolandu Volkovu bei vaikystės bičiuliu Marijumi Veriku. O kur ir būrys mažeikiečių, kurie svetingai priėmė vaikus pas save. Juk jiems ir buvo nemažas iššūkis atvykti sekmadienį!
Marijus Verikas su treneriu Petru treniravosi dar vaikystėje. Per savo karate kelią tapo Lietuvos WKF karate čempionu, tarptautinių turnyrų prizininku ir karate treneriu. Dabar savo žinias ir patirtį perduoda mažiesiems karatekoms.
Rolandas Volkovas užaugino ir tebeaugina ne vieną Lietuvos čempioną ir trenerius, kurie dabar moko jaunuosius karatekas karate meno. Dar 1998 metais jo įkurtas karate klubas „Žemaitis” tapo namais ne vienam garsiam Lietuvos sportininkui.
Po smagios 2 valandų treniruotės skubėjome užsakytų pietų. Juk reikėjo atgauti jėgas ir pasistiprinti antrai dienos daliai! Su šypsenomis iki ausų džiuginome restorano lankytojus ir darbuotojus, kurie buvo be galo malonūs ir „parūpino” mums vieną stalą! Tai nebuvo lengva nes už jo reikėjo susodinti 23 alkanas burnas 🙂 Prie pietų stalo prisijungė ir Monika bei Petro mama Liuda. Smagiai papietavę ir paplepėję išėjome apžiūrėti Mažeikių.
Deja, bet viso miesto lankytinų vietų apžiūrėti nespėjome, bet vaikai turėjo progą aplankyti trenerio mėgstamiausią vietą – parką su tvenkiniais. Kur vaikams visiškai „nunešė stogus” žaidimų aikštelėje. Visur molis, balos, o jie laksto ir siaučia. Na, bet žinot būna švarūs arba būna laimingi vaikai. Po šių žaidimų mūsų tikrai buvo tie LAIMINGI!
Antra treniruotė
Regis po tokios dienos, jau viskas, baterijos vaikams turėjo nusėsti… Tai žinokit ne. Jie su tokiu pačiu azartu išskubėjo į antrą treniruotę, kur atidavė visas jėgas ir toliau smagiai konkuravo su bičiuliais iš karate klubo „Žemaitis”. Po treniruotės, Oku karate akakdemijos treneris įteikė simbolinę padėką karate klubui „Žemaitis” už tai, kad priiėmė mus į svečius ir prisidėjo prie mūsų vaikų auginimo. Po šios smagios dienos visi paaugome, susiradome naujų draugų ir smagiai praleidome laiką. Kitą kart atvykus į varžybas turėsime dar 15 pažystamų veidų minioje, čia juk ir slepiasi tikroji karate draugystė!
18:30 mes jau autobuse. Pavargę? Nu kur jau! Krykštaujam, juokiamės ir žaidžiam. Tarsi vaikai gertų visas tas minutes kai dar gali pabūti kartu. Toliau veiksmas vyko „truputį miegu, truputį dalyvauju” principu. Nors ir labai stengėsi atsispirti nuovargiui autobuso supimas ir tamsa darė savo. Vos tik kas smagesnio vykdavo, miegai išsklaidydavo ir toliau įsitraukdavo į bendravimą.
21:26 Vėluojame atvykti. Tėveliai jau išsirikiavę laukia atvykstančio autobuso. O autobuse toks dvejopas jausmas, lyg ir ta kelionė per trumpa, bet tuo pačiu veiduose jau matomas nuovargis ir lovos ilgesys. Atsisveikiname, bet neilgam. Nes rytoj – vėl treniruotės ir karate draugystė tęsiasi!