Rašytoja, tiek rašė tiek rašė, kad ryte pramiegojo ryto ratą. Gerai, kad trenerių komanda šauni ir gali vienas kitam gelbėti, o vaikai perdaug nepyksta, tik susirūpina jei ilgiau nepasirodai 🙂 Vaikai kitą vertus tokios prabangos kaip pramiegoti neturi. Džiugiai kyla ir lekia su trenere Monika mankštai. Pastebėjome, kad mažyliai Moniką pasitinka jau prieš laiką nubudę ir su nekantrumu siusti. Tuo tarpu, dičkius, mūsų malonumui, kartais tenka ir versti iš lovų.

Šianden didi diena – žygis. Tą išsiaiškiname ryto rate ir planuojamės savo kuprines. Skamba prašymai, jog draugai primintų ką pasiimti. Žygis rimtas vykstame į Uteną, tačiau ką ten veiksime vis dar paslaptis. Šimtąjį kartą krepšius pasitikrinę, 32 kartus nubėgę į tualetą (ypač smagu, kai su karate gi ir maudymosi kostiumėliu po apačia), kasas susipynę, koridoriuose pasiautę – SUSIRUOŠĖM. Nu gerai dar nelabai bėgam 33kartą į tualetą, dar pakeliui pamirštą gertuvę bei draugo kepurę pasiimam ir jau tikrai viskas. ŽYGIUOJAM.

Ėjimas toks reikalas ne iš lengvų. Reikia tempą palaikyti bei su nuoboduliu pakovoti, o ir tyngisi jau nejuokigai stovyklai įpusėjus. Todėl prie uodų prisiderinę, jau pirmą kilometrą nupėdinę vadovai iš galo girdi zyzimą. Tai kuprinė sunki, tai koją skauda, tai gerti noriu, karšta, šalta, pučia… Vaikai jau gana greit pagauna savo „minčių monstriukus” ir tikrai stengiasi mintis vyti. Pajutę, kad tie kilometrai kapsi ne taip greitai kaip jų kantrybė – kas mirti žada, kas kaimyno panešamas prašosi, kas visisškai įsitikinęs, jog iki tikslo 13 kilometrų niekaip nenueisim.

EINAM. Nuobodulio ir nuovargio fone kai kas susigalvoja žaidimus žaisti, kai kas dainuoja, kiti stebi vabalus bei labai nudžiuginusius žiogus. Vieni plepa kiti tyli. Saulytė kyla ir jaučiam, kad eiti darosi ne tik kojom sunkiau bet ir kūnui karščiau. Sutinkame pelę. Į karate gi nelegaliai įsitaiso svirpiai ir bando mūsų sąskaita nukeliauti kilometrą ar kitą. Jų radome ir klešnėse ir rankovėse. Svirpliai nelegalai iš Sudeikių patenka į Uteną. Mokomės atskirti grūdus ir plepame apie įvairius augalus bei grybus. Pastebime, kad vaikams čia reiktų kiek pasitempti. Po 5 kilometrų jau maždaug pusė nori griūti, kita pusė beveik bando tranzuoti, bet eina. Kas kas, bet mūsų vaikams nėra būdinga pasiduoti. Ties 7 kilometru pasibeldžia draugas – alkis. Ne tik, kad eiti sunku ir kojos vos neša, bet dar ir skrandis maršus groja. 9 kilometras ir jau finišas atrodo pasiekiamas, bet vaikai nerimaudami žino – žygio metu visada laikomės tradicijos – karate treniruotė vandenyje. O kojelės, juk jau vos laiko!

13 kilometrų ir mes vetoje. Lengviau atsikvėpiame, bet neilgam. Treneris Petras kviečia apšilti ir bėgti krosiuką pakrante į kitą ežero pusę. Po ėjimo, jau ir bėgimas ne toks baisus atrodo. Komandinis žaidimas, tempimai ir mes jau pasiruošę padirbėti ties savo komandiniais kata pasirodymais. Tuomet 1 2 3, drauge susikibę už rankų šokame į Dauniškio ežerą ir toliau tęsiame treniruotę. Vanduo – gaivus, tad įšokę, dantim paskalambijam ir iš „džiaugsmo” pašūkaujam.

Tenka ir smūgius su blokais padaryti, su partneriais pakovoti. Bene baisiausia, o ir smagiausia – nerti. Tačiau visi šais baimes įveikė! Etiketas ir pamenat? Vaikai sakė, kad jau kojos nelaiko. Tai atlaikė 13km, atlaikė pilna treniruotę, o vos pasakėme, kad jų laukia vandens batutai – tos pačios kojos pradėjo iš džiaugsmo šokinėti! Kokie džiaugsmo ir nuostabos šūksniai buvo, kad nebuvo nei vieno inkščiančio, kai bėgome atgal aplink ežeriuką. Pietūs – lengvas atokvėpis ir VAŽIUOJAM. Ne vaikai, o energijos bombos, dūko, plaukė, įveikinėjo trąsas ir nė nepajuto, kaip praėjo valanda.

Mažylius su Agnės pagalba parvežėme į stovyklą. O stipriausieji – atgal į stovyklą – bėgo. Pamenat, ten kažkas sakė „kojos nelaiko”, „nebegalim”. Pasirodo galėjo. O bebėgant dar ir telefoną pakelėje rado ir už gerą darbą ledais pavaišinti buvo 🙂

Vakarienė. Dienos uždarymas. Kiek šiandien emocijų, kiek „emocijų monstriukų” įveikėm. Kaip vis tik gera, jog jei pats tuo metu netiki, kad gali kažką padaryti – yra kas tiki tavo jėgomis. Mažyliai beveik 15km, dičkiai beveik 27 km.

Kinas. Popkornai. Pavakariai. POILSIS. Ryt mūsų ir vėl lauka nuotykiai!

SPARNUOTOS FRAZĖS

„Tu visada juokauji. Arba dar blogiau”.

„Visi pavargę. Visiems skauda kojas. Visi nori verkti. AŠ noriu verkti” – apie penktas žygo kilometras.

Žygio metu: „Galima kažką primušti arba numirti?”.

Einant pro pievas „Taip noriu valgyti, kad galiu būt žoliaėdis”.

„O mums reiks eit atgal? (Taip)… O aš galu rėkti iš skausmo?”.

„Aš pietus prikimšiu kiek galėsiu ir dar daugiau”.

Vaikai pastebi antis: „o sultinys!!!”.

„Aš neverkiau, nes žinojau, kad jei verksiu labai norėsiu gerti”.

„Kas tau įsiminė iš šios dienos? – Kol Kamilė mane tempė, aš žiūrėjau į šoną”.

„Taip skanu, kad atvalgyčiau atgal”.