Nežinom, kaip bet tik šast ir dar vieni metai praėjo. Mes jau senoliai metus skaičiuojame, pagal iškritusių pieninių dantų skaičių ir išaugusių nuolatinių. Juk vos prieš 6 metus, dalis stovyklautojų byrančiais pieninaias dantim jungėsi į pirmą Oku vasaros nuotykį, o dabar… Dabar jie ženkliai aukštesni už „rašytoją” ir baigia pasivyti trenerius, uch… Nauji metai – nauji pieniniai dantys (ar pamenat, kad vienoje stovykloje kaip tik vienas ir iškrito?). Šiemet startuojam kosmiškai didelia grupe. Tiek didelė, kad jau imam didelį OKU’busą. Tiek didelė, kad netelpamen į vieną namą ir jau reik visų penkių (Svirno, Kluono, Klėčio, Trobos ir Dojo), bet apie viską nuo pradžių.

Taigi, 14:00. Mega. Daug neramių akių, šurmuliukas. Juk nemažai daliai, pirmas kartas ir stovykloje ,ir toliau nuo tėvų. Atsisveikinam, mantą pasikraunam bei lekiam į Kaišiadoris pasiimti draugų. Kelionė ilgaaaaaa. Žemėlapyje matome Ignalinos kryptį. Kam tekę klaidžioti šiais kelias, na tai žinote. Vingiuota. Vieniem autobuse prireikia pastangų prilaikyti mamų sočiai primaitintus skrandukus, kitiems pasaka – vos ne atrakcionai. Po ilgų trijų valandų – mes čia. Pasakiškas gamtos kampelis sodyba „Ievalaukis” prie Dringio ir Palaukino ežerų. Erdvės net akys raibsta. Vaikai greit atranda karstynes ir žinoma svarbiausią vietą kluoną – na kur kaip ir nuo seno visas gėrybes laikė bei šventes minėjo 🙂 pas mus čia taip pat – MAISTAS.

Išalkę, išbadėję skubame vakarienės. Kaip kam kilo klausimas, o kur kambariai, kur daiktus dėti. Luktelkit. Užkandus kviečiame visus lipdytis. Juk susirinkome visi po vieną, gal nedrąsu, reikia kambarioką pažinti ir pačiupinėti. Tai ir lipdomės, čia mes paprastai nenorim. Pirmoji užduotis, padėk draugui – į kambarį tavo daiktus gali parnešti tik kitas. Pakikenam, paburbam, ką ten draugas tiek prisidėjo – bet savas lovas visi pasiekėm! O tada nuo darbų prie kalbų – klausiame, klausome, bandome pažinti savo kambarioką – juk jį reikės pristatyti prieš visus ir apie jį papasakoti. Pristatome 🙂 vis tik nelengva atsiminti įdomius faktus apie kitą – pastangas reikia įdėti išklausant. Tada jau lyg pažinus, prisiliest jaukiau daros, tad žaidžiame lipnius kūnus ir krizename iš kurioziškų vaizdų. Apsilipdę nameliuose skubame, laukia kita užduotis – praeitų metų hitas – judėjimas vienu ritmu. Kaip senovės karo mūšyje, kaip sinchroniniame pasirodyme, ritmas ir gebėjimas visiems judėti kartu – tikras iššukis – tik tikra komanda sugeba jį įvekti. Po dešimčių bandymų – pavyko!!! Koks džiaugsmas visų veiduose ir dėkingumas komandai, kuri pulsavo vienu ritmu ir palaikė vienas kitą.

Atokvėpiui, kuriame savo namo vėliavas. Kokie nuostabūs dizainai! Jums mieli skaitytojai teks luktelti, kol pamatysite. Gražiems dizainams reikia ir šaunių pristatymų 🙂

Prisidūkę, prisikūrę keliaujme į dienos uždarymą – čia prisimename įvairiausius jausmus, emocijas ir jas aptariame, o tuome iš jų konstruojame žemėlapį. Jis bus mūsų kelrodis kievieną rytą ir vakarą, kai šioje nuotykių kupinoje kelionėje darysis sunku apie išgyventus jausmus kalbėti. O bus tų jausmų daug! Tad tėveliai neišsigąskite, ir ašarų, ir ilgesio, ir džiaugsmo. Jaunuoliai čia auga ir mokosi.

Aptarę dieną ir jausmus, skubame, kaip čia taktiškiau – ŠLAMŠTI naktipiečius 😀 kaip skėriai apspitę vaišes net negalvodami prisėsti – juk stovint daugiau telpa 🙂 Na ir viskas diena baigta.

O gal ne?! Kas gi ten tamsumoje boluoja…

Šiandienos perlai:

„- O mano draugas bijo paukščių!

– ne paukščių, o aukščio.”

„autobusas ne važiavo, o atlingavo”

„bambinės maikės”

„tais laiptais lipt bus kaput”