Aštunta diena
Šįryt kilome su sunkia širdimi, užkimusiais balsais ir sunkiai pramerkiamomis akimis. Vakarykštė diskoteka ir naktinėjimas pasijuto visų veiduose. Nori nenori stovyklautojai susitiko mankštoje, kur Monika paplušėjo iš peties tam, kad visus išjudinti ir pralinksminti įtraukdama smagių ir juokingų užduočių. Vėliau vaikai išskubėjo krautis tašių ir tvarkytis savo kambarių. Papusryčiavus ir vadovams patikrinus, kaip sekėsi pakavimasis, buvo skirta dar laiko pasiruošti.
Kata ir kumite
10 valandą startavo paskutinė karate treniruotė šioje stovykloje. Vaikai jau tradiciškai praktikavosi kata ir kumite technikas. Atliko smagius pratimus, kaip technikos kartojimas “veidrodyje”, kur stovėdami vienas prieš kitą turėjo tiksliai atspindėti judesius. Vėl rinkome tatamio karalius. Kol vaikai treniravosi, po truputį pradėjo rinktis tėveliai.
Ar pastebėjote, jog šį rytą nebuvo dienos atidarymo? Dienotvarkė buvo labai paprasta, ir žinodami, jog laukia stovyklos uždarymas, nutarėme daugiau pasikalbėti stovyklos pabaigoje. Stovyklos uždarymo metu prisiminėme visas dienas ir ką per jas sužinojome ar išmokome. Vaikai papasakojo, kas labiausiai patiko ar įsiminė stovykloje, pasidalino savo jausmais. Prisiminę viską ką nuveikėme, matėme ir išmokome. Keliavome nuleisti stovyklos vėliavą bei atsisveikinti su draugais.
Atsisveikinimui vaikai gavo po lapą, kuris buvo priklijuotas ant nugaros, o stovyklos draugai galėjo parašyti atsisveikinimą, komplimentą, patarimą ar kažką ką jaučia, jog nepasakė stovyklos bičiuliams. Stovyklautojai buvo paprašyti šių laiškelių neskaityti iki kol atsisės į mašiną ir keliaus namo. Ši maža smulkmena leido vaikams turėti prisiminimą nuo draugų, pastebėjimus iš vadovų. Atsisveikinę, pagaliau atidavėme vaikus jų nekantraujantiems tėvams 🙂
Ištuštėjus stovyklavietei mus pasitiko spengianti tyla ir tuštuma. Nemeluosime, tikrai buvome pavargę ir jau norėjosi tylos ir ramybės, bet jau tuo metu pasiilgome vaikų. Šie vaikai kiekvienas toks skirtingas, su savo patirtimis, charakteriu, praturtino ir padarė stovyklą tik dar įdomesnę. Labai džiaugiamės, kad nors ir labai skirtingi vaikai, jie visi turėjo bendrą juos jungiantį ryšį – karate. Stengiamės neliūdėti, nes jau tuoj tuoj prasidės naujas karate sezonas ir tikimės, jog visi vaikai sugrįš ir pamatysime juos dojo. Pagauname save vis dar besirūpinant ar visi suvalgė salotas, ar nebaisu miegoti vieniems kambaryje ir ar viskas gerai. Sulaukėme daug padėkų iš tėvų, jog globojome jų vaikus, bet mieli tėveliai, šie vaikai jau nebe tik jūsų, diena po dienos jie tapo ir MŪSŲ vaikais, kuriais kiekvienu mes labai džiaugiamės ir didžiuojamės!
Smagūs faktai:
50 – liūdnų akių atsisveikinant
apie 80 – nueitų kilometrų
8 – nuostabios dienos tobulėjant kartu
