OKU vasaros stovykla ’22. Ketvirta diena

Su siaubu apsidairome, kad šiandien pusiaukelė. Ketvirta stovyklos diena. Atrodo praėjo vienu mirksniu ir suprantame, kad tempas nesulėtės – planai planeliai šiai dienai numatyti. O numatyt jie ne šiaip kokie. Vakar vakare, bandėme visus suguldyti, o patys patyliukais rezgėme naktinius planus. Tie šnekoriai, net nemanė miegoti. Tad vidurnaktį profilaktiškai kelis ratus aplink stovyklą apibėgo, kad akys geriau merktūsi, o jie rūpužiokai vistiek nelabai miegojo. Tad vadovai pasidarė išvadas ir pamanė, jog jei jau nelabai ir miegasi, galima naktį pasportuoti.

Taip, jau 4 metus tęsiama Oku vasaros stovyklų tradicija – naktinė treniruotė. Atrodo labai dramatiškai ir mažyliams tikrai sunki patirtis, bet kokia auginanti! Visų pirma reikia staigiai iš miegų pakilti ir karate gi užsidėti, o tada dar svarbu kelnių nepamiršti, nes ir taip nutinka. Šalta. Tamsu. Tačiau mūsų vaikai yra labai drąsus ir jiems jokie baisumai nebaisūs. Na gerai baisūs, bet džiaugiamės, kad jie geba susikaupti ir visus iššūkius įveikia. Apšilimas, tempimai, kata. Juk labai svarbu, net ir iš lovos išverstiems egzaminų programą padaryti. Keli žaidimai ir bėgame tamsoje ieškoti ąžuolo ir į jį padaryti taškus. Baigėm. Pasikrizendami grįžome į dar atvėsti nespėjusias lovas ir sukritome miegoti.

Rytas. Uch. Nelengva keltis, nors ir treneriai pagailėjo ir leido pramiegoti mankštą. Tad akis prasitrynę, šimtąjį kartą nusižiovavę susirenkame į ryto ratą. Na, sunku, dauguma mielai dar valandėlę kitą pamiegotų, tačiau laukia nauji nuotykiai. Juk šiandien sulauksime svečių!

Pamenat vakar ne veltui paminėjome ašaras. Tiek gyvenime tiek sporte emocijos ir gebėjimas jas suprasti bei valdyti – begalo svarbu. Tad pasikvietėme savo draugę vaikų psichologę Rūtą iš „Tavo supynės“ pravesti vaikams užsiėmimą apie emocijas. Stovyklautojai pasidalino į dvi grupes ir kol vieni dirbo su Rūta, kiti turėjo fizinio rengimo treniruotę.

Visų pirma pasimatavome „jausmų temperatūrą“, psichologė Rūta sugalvojo įvairių situacijų iš mūsų vaikų kasdienybės, kurios kelia vienokius ar kitokius jausmus ir pakvietė mažuosius įsijausti. Pajusti kaip jaustūsi tokiose situacijose ir tuomet pasižymėti „jausmų termometre“. Atradome, kad situacijose buvo ir malonių jausmų (džiaugsmas, linksmumas, laimė) ir ne tokių (kaltė, baimė, susierzinimas). Pasirodo, kad jausmai po vieną nevaikšto ir tu gali būti vienu metu ir laimingas ir piktas ar susierzinęs, bet ir liūdnas. Rūta dalinosi, kad „šaltesni“ jausmai kartas į galvą atsiunčia ir tamsias mintis arba dar kitaip „minčių monstriukus“, kurie gali užvaldyti mūsų protą. Tuomet dar labiau pasiduodame „šaltiems jausmams“, pradedame dvejoti savimi, nenorime veikti ar panyrame į liudesį ir vienatvę.

Kaip įdomu buvo pamatyti tuos „monstriukus“, bet, kad žodžiai neliktų tik žodžiais leidomės išmėginti Rūtos pamokas praktikoje. Pasidalinę po tris turėjome atlikti nelegvas psIchologės užduotis. Pasitikėti vienas kitu bei savimi. Nemeluosime, išgirdus užduotis į mūsų galvas kaip mat pasibelbė „minčių monstriukai“, kad mums užduočių atlikti nepavyks, kad per sunku ir t.t. Tačiau mes jau gudrūs – Rūtos pamokyti tuos „monstriukus“ atpažinome ir iš galvų stegėmės išvaikyti. Tik va, kad su tais „monstriukais“ ne vIsada taip lengva, o ir ta kova begalinė. Supratome, kad su savo jausmais reikia dirbti kasdien, nes tik atpažinus kaip jaučiamės galime kažkaip tą savo savijauta keisti, BET GALIME!

Fizinio rengimo treniruotėje daug dėmesio skiriame ir artėjančiam sezonu. Treneris Petras stengiasi visapusiškai lavinti vaikų judesius ir koordinaciją bei sustiprinti raumenis. Kaip smagu vėl sportuoti lauke prieš saulutę. Baigiame kiek ankščiau tad dar prieš pietus keliaujame į pležą atsigaivinti po treniruotės. Deginamės, turškiamės, stebime vėžius – kurių čia apstu, varliaujame. ILSIMĖS.

Pietūs. O po jų mes ir vėl pleže. Maudynės, linksmybės. Išsidūkę vieni keliauja ledų, kiti žaidžia stalo žaidmus lauke, treti snūduriuoja po aktyvaus ryto, o ketvirti keliauja su treneriu į Uteną. Ten iš mūsų draugų Utenos rytų kovos menų klubo Impulso pasiskoliname tatamį. Kaip gera turėti tokių gerų draugų!

Vos spėjame sugrįžti, o šalia mūsų įsikuria įdomi šeimynėlė. Medžius apsiraišioję. Vaikams iškart klausimas kas čia bus. Ar čia cirkas? Šurmulys. Mums prisistato Kęstutis su savo vaikais ir pasakoja apie SLACKLINE. Klausome išsižioję. O dar kai svečias užlipa ant virvės ir rodo kaip mums vaikščioti – liekame be amo. NEĮMANOMA. Uch. Vėl tas „minčių monstriukas“ į galvas lenda bei mus nuo smagumynų sustabdyti bando. BANDOM. Pasakot jau čia nelabai yra ką. Žiūrėkit! Dvi valandas kabarojomės, į vakarienę vėlavom, išeiti nenorėjom. Išbandėm paprastus slackline, rodeoline ir net gi waterline. Vienu žodžiu – neeeee, vienu neišeina. Super turbo fantastika.

Tokia gan liūdna vakarienė, nes draugus naujai sutiktus turėjome palikti, bet po jos skubame į treniruotę. Kumite. Ant šviežiai sudėto tatamio! Kaifas pėdutėms ir labai smagu pagaliau rimčiau pasivaržyti.

Po treniruotės dienos uždarymas, aptarėme dienos nuotykius ir naujas draugystes. Šiandien – nėra ašarų! Kaip smagu, jog Rūtos pamokos kaip tvarkytis su savo emocijomis suveikė! Pasidalinę ir prisijuokę, šiltai pasiglėbesčiavę – PLIAUKŠT ir baigėme dieną. Tada vaikai priėmė sprendimą šiandien pramogauti prie laužo bei kepti zefyrus. Kol kepėme tai ir saulėlydžiu pasigrožėjome ir vėžius patyrinėjome, kurių sutemus buvo vaje vaje kiek! O stipriausieji dar ir 5 kilometrus nusprendė su treneriu prieš miegą prasibėgti. TURBO vaikai ne kitaip.

Turbūt šiandien pirma naktis, kai jau ir krizenimų mažiau, rašytojai nereikia naktinių makštų nemiegantiems vesti. RAMU. MIEGA

LINKSMIEJI SKAIČIUKAI:

Suvalgėm 4 kilogramus skaniausių šilauogių.

Sutikom bent 30 vėžių.

Išsikepėm 72 zefyrus.

Bent 20 kartų šlioptelėjom ant užpaklio.

29 šypsenos iki ausų ir dar bent 50 šypsenų iš mus stebėjusių žiūrovų.

3 pašaliečiai priėję susipažinti.

4 dar beveik gyvi vadovai.