Nauja pradžia

Karate Kaune

Atėjo Naujieji metai ir visi žmonės tradiciškai „išsikėlė“ sau naujus tikslus ir svajones. O patys atkakliausi net bando tai įgyvendinti. Ši naujametinė karštinė neaplenkė ir manęs, tik užuot ilgai svarstęs ir lūkuriavęs palankesnio meto savo idėjų įgyvendinimui kaip dauguma, aš savo tikslo sieksiu jau dabar. Tad mokausi prijaukinti savo ilgai puoselėtą svajonę – steigiu savo karate akademiją.

Karate kelio pradžia

Tačiau prieš pradedant kažką naujo, svarbu suprasti, kur ir kaip viskas prasidėjo. Jūsų laukia tekstas apie daugiau nei 20 metų ilgumo sportininko kelionę, tad neturintys kantrybės galite iškart skaityti paskutinę pastraipą. Jei vis dare esate su manimi, įsitaisykite patogiau… Gimiau ir augau Mažeikiuose. Nuo mažumės teko lankyti įvairius būrelius, o kadangi mano šeima iš prigimties meniška, tai ir būreliai buvo atitinkami: šokiai, muzikos mokykla. Tačiau man to nepakako ir būdamas septynerių metų paprašiau savo mamos nuvesti mane į karate. (Įdomus faktas, bet kai buvau mažesnis, mama buvo siūliusi eiti į karate, tik tuo metu nenorėjau.) Mano pirmas treneris buvo Artūras Gerikas (“Danas”). Deja, bet neilgai, nes vaikystėje labai sirgdavau ir po pusmečio treniruočių dėl ligos kurį laiką negalėjau sportuoti. Tad pasveikęs treniruotes galėjau tęsti tik nuo kitų metų ir jau pas kitą trenerį Rolandą Volkovą (“Žemaitis”).

Karate ir paauglystė

Labiausiai pradėjau žavėtis karate paauglystėje, laikotarpiu, kuris yra sudėtingas ne vienam paaugliui, ir aš tikrai buvau ne išimtis. Treniruotėse įsigudrinau pabėgti nuo visų savo kasdienybės problemų, kad ilgainiui salė tapo mano saugiąja vieta. Paauglystėje taip pat pradėjau domėtis daugiau apie karate meną ir treniruotis sąmoningai siekdamas tobulėjimo. Kai buvau 16 metų, treneris man patikėjo raktus ir leido treniruotis salėje savarankiškai kiekvieną dieną (ačiū jam už tai), o aš su didžiausiu malonumu tai darydavau. Palaipsniui tai peraugo ne tik į asmenines treniruotes, bet ir pradėjau treniruoti kitus vaikinus, norėjusius padirbėti papildomai. Matydamas šį mano „užsidegimą“ Vidmantas Butnorius (“Vytis”), pakvietė mane sportuoti su suaugusiųjų grupe. Esu labai laimingas, jog visi Mažeikių karate treneriai man padėjo bei suteikė visas galimybes tobulėti. Bet viso to nebūtų, jei ne mano mama, kuri visada vertino mano pastangas ir skatindavo dalyvauti renginiuose net kai šeimai buvo sunku finansiškai. Dėka jos tikėjimo manimi dalyvavau net tarptautinėse varžybose. Žinoma, kaip ir visi vaikai, vieną dieną aš užaugau, baigiau mokyklą ir išvykau iš namų studijuoti į kitą miestą.

Vilnius – Lietuvos sostinė – tapo mano, kaip studento, namais. Čia pusė metų treniravausi pats. Vėliau pagaliau išdrįsau ir ėmiau dalyvauti trenerio Ričardo Piepolio karate treniruotėse (“Karate do”). Pirmos treniruotės buvo sunkios, nebuvau pratęs prie tokios stiprios suaugusiųjų grupės, bet kai pripratau, patiko. Laisvomis dienomis vis dar tęsiau savarankiškas treniruotes.

Oficialus treniravimo startas

Deja, bet vėl gyvenimo aplinkybės lėmė, jog teko keliauti, šį kartą į Kauną. Čia viskas prasidėjo nuo pradžių ir vėl treniravausi vienas ten, kur tik galėjau rasti sau vietos: bendrabučio koridoriuose, sporto salėse, lauke… Kol vieną dieną nutariau išmėginti save ir kreipiausi į kelis karate klubus teiraudamasis, ar jiems nereikalingas karate treneris. Būtent Kaune pagaliau pradėjau oficialiai dirbti kaip treneris, šią galimybę man suteikė Kazimieras Bartkevičius klube „Samurajus”. Bet to, jog treniravau kitus, turėjau progos ir pats treniruotis kartu su Rolandu Kesminu. Pažintis su šiuo treneriu, kuris, beje, yra ir vienas geriausių kineziterapeutų, privertė labiau domėtis apie žmogaus fiziologiją bei kaip sveikai ir taisyklingai, nežalojant savo kūno treniruotis bei treniruoti kitus. Jo dėka ir toliau intensyviai domiuosi, kaip su šia sporto šaka galima spręsti įvairias sveikatos problemas.

Patirtis užsienyje

Tikriausiai skaitydami jau pastebėjot tendenciją, jog ilgai neužsibūdavau vienoje vietoje. Tad ir šį kartą po dvejų metų darbo „Samurajuje” man teko išvykti į Nyderlandus. Išvykau metams. Tai buvo tikrai sunkus sprendimas, nes buvo labai gaila palikti savo mokinius, tačiau turėjau toliau tęsti mokslą. Nyderlanduose apsilankiau visuose karate sporto klubuose. Išbandęs gal 10 skirtingų klubų, toliau nusprendžiau treniruotis “Unity 99” su treneriais Virgil Fisser ir Patrick Van Daalen. Tai buvo pirmoji proga, leidusi iš arti ir labai profesionaliai susipažinti su WKF sportiniu karate. Iki treniruočių vietos tekdavo važiuoti dvi valandas ir gįžti tiek pat, bet visada buvo verta (treniruodavausi 2-3 kartus per savaitę). Ši vieta iš naujo išmokė, kaip vėl džiaugtis karate. Turėjau galimybę mokytis, dirbti ir pramogauti su daugybe profesionalių sportininkų, kuriems karate nebuvo šiaip pomėgis, tai buvo jų gyvenimas. Šie motyvuoti sportininkai labai greitai tapo man kaip šeima.

Po metų grįžęs į Kauną tęsiau tai, ką buvau palikęs – treniravimą. Vėl ėmiausi veikti tai, ką mėgstu, tik šį kartą su pasikeitusiu požiūriu. Karate nėra tik juodas darbas sporto salėje, tai taip pat yra bendruomenė, pramogos ir vidinis tobulėjimas kartu. Visų pirma karate turi būti smagu, nes kitu atveju alinančios treniruotės greitai taps nebepakeliamos. Nors išvykau iš Nyderlandų, bet ten sukurtas sportinės karjeros pagrindas man leidžia ir toliau bendrauti su kitų šalių sportininkais bei treneriais iš Belgijos, Ukrainos, Indonezijos, Kazachstano, Gruzijos, Vengrijos, Vokietijos bei semtis patirties iš jų. Treniruotes „Samurajaus” klube vedžiau jau penkerius metus ir, nors žinau, jog ši aplinka ir klubas suteikė man didžiules galimybes augti, jaučiu, jog vėl atėjo laikas pokyčiams.

Oku karate akademija

Karate yra mano aistra. Esu laimingas, jog mano gyvenimo aplinkybės suteikė man daug galimybių mokytis bei augti, ir esu begalo dėkingas už tai. Mano svajonė yra sukurti geriausias galimybes augti ir tobulėti kitiems žmonėms. Todėl ir įkuriu Oku karate akademiją. Tikiu, jog ši akademija taps vieta, kur vaikai, paaugliai bei suaugusieji galės jaustis saugiai, pamiršti savo problemas ir pasinerti į geresnį savęs pažinimą. Oku karate akademijos tikslas nėra vien treniruotės. Noriu sukurti bendruomenę, kuri būtų lyg šeima visiems, kurie nori tobulėti kartu.

Karate Kaune