Nors stovykla baigėsi vakar – kompiuterio dingimas ir nuovargis lėmė, kad paskutinius įspūdžius rašome jau iš namų. Visa kelionė iki jų buvo nuspalvinta juoko – su treneriais kikenome iš vaikų perliukų, kurių paskutinę naktį pasipylė ypač daug. Tad lekiam pasakoti.

Paskutinė pilna stovyklos diena

Jau jaučiame vaikų nekantrumą grįžti pas išsiilgtus tėvus, bet ir liūdesį palikti draugus. Dienos atidarymas, o mes su virpančiu laukimu žiūrim, kokie kodai šiandien – „o2” ir „ugnelės”. Vaikai spirga, spėlioja – bus zefyrai? Karoliukai?

Pusryčiaujam, čiauškame, bėgam treniruotis. Po treniruotės – svečiuose mūsų draugas Žilvinas Gruodis. Jis vaikams pasakojo apie kvėpavimo svarbą ir, žinoma, sugalvojo smagų būdą kaip išmokyti mus kvėpuoti taisyklingai – teko laikyti burnoje vandenį atliekant smagius pratimus. Galit įsivaizduoti – kas iš to išėjo: purslai, krizenimai, vaikai ne tik pasportavo, bet ir vieni kitus nuprausė! Bet Žilvinas rimtas mokytojas, tad bandėm dar kartą – jau tvarkingai. Ir tada – lietus! Bet juk mes nesibaidom – priėmėm tai kaip dangaus dovaną. Kvėpuojam, mokomės, džiaugiamės. Pietums pakviečiam Žilviną, dar šnekamės, nenorim paleisti tokio draugo.

Vėliau – darbelių pabaigimas, laiškai, apyrankės su Kamile. Ir – staigmena: pas mus užsuka fakyras! Jis parodo triukų, pamoko žongliruoti, pamoko poi sukti – bet vos atsipalaiduoji, ir jau grikių kojinės per galvą. Juoko iki soties! O kai Rytis vakare parodė tikrą fakyrų pasirodymą – vaikai plojo, šaukė, o ir mums suaugusiems net žandikauliai atvipo. Taip arti ugnies – kad net karštį jutome!

Po visko – paskutinė kumite treniruotė. Savaitės įdirbis vainikuojamas turnyru. Nauji varžybėlių čempionai į namus parsiveža svarbiausią taurę: pasididžiavimą savimi ir draugų pagarbą.

Vakare šventė: dešrainiai, gira, zefyrai, vaivorykštė, muzika, draugų kompanija. Ir stovyklos aptarimas – kas patiko, ką galima tobulinti, pasidalijam jausmais. Liūdesiukas tvyro, bet dar ne pabaiga. Paskutinė naktis dovanoja dūzges, šokius, filmą, juokus. Visuomet leidžiame paskutinę naktį „pasileisti plaukus” ir vaikų miegoti nevarome, tačiau nuotykių ir veiklos pilna stovykla nuvargino net stipriausius – 2 ryto net vyriausi pradeda kristi į lovas. Tylu, ramu. Bet tik trumpam… Nes juk nebuvo dar naktinės treniruotės!

Treneriai laukia momento, kol paskutinė nosis į miegą pasileis – ir žadinam! Apsnūdusius, pasimetusius vaikus rikiuojam lauke – ir ten prasideda stebuklas. Tokia treniruotė, kad žalčiai iš miško bėgo ir ne bet kur, o pas mus poilsiavietę! Vietoj lentų – švytinčios lazdelės, kurias reikėjo perlaužti smūgiu. Vaikai iki aušros sportavo, kvatojo, džiaugėsi. Grįžo pavargę, bet patenkinti iki dangaus. Sakė smagu su karate saulę pasitikti!

Paskutinė diena

Po tokios nakties keltis sunkiai… bet papildoma valandėlė miego – tikras stebuklas. Dedamės daiktus, rengiamės gi, paskutinė treniruotė. Šįkart ji labiau linksma nei rimta: žaidimai, varžybėlės, juokas. Refleksijų grupelės, o pabaigai žaidimas „akla višta“ – treneriai užrištomis akimis gaudo savo vaikus. Vaikai bėgioja, kvatoja, treneriai vos rimtį išlaiko. Juoko iki soties.

Tada – mūsų kino šedevrai! Sukrentam ant salės grindų – peržiūrim filmukus, juokiamės, susijaudinam, plojam iš nuostabos. Ir pažadam – parodysim juos ir jums, tėveliai, Oku storiuose.

Galiausiai – vėliavos nuleidimas. Paskutinis PLIAUKŠT. Pro langą jau matosi autobusas. Kibinai prieš kelionę, daugybė apkabinimų, kelios sudrėkusios akys (čia, matyt, oro sąlygos kaltos…). Šypsenos, mojimai, glėbiai.

Pabaiga

Štai ir viskas. Stovykla baigėsi. Likom su jausmu, kad buvom labai arti vieni kitų. Vaikai dalinosi ne tik juoku, bet ir nerimais, skauduliais, istorijomis, savo širdimis.

Ačiū tėveliai, kad leidote mums pažinti jūsų vaikus. Mums vadovams – tai privilegija. Turėjome didžiausia laimę prisiliesti prie šitų mažų žmonių didelių sielų.