Vos atsisveikinę su vienais – pasitinkame kitus. Tik šį kartą ne Oku namų salėje, o jau Tauragnuose, pas panašu, kad naujus mūsų draugus – Hillas kompleksą, bet pradėkime nuo pradžių… Kol vaikai su lagaminais ir nekantrumo pilnais veidais keliavo link autobuso, kol tėveliai kas su laimės šypsenom (valio savaitė be vaikų!), kas su nerimo raukšlele ant kaktos (nes juk pirma!), treneris su Kristina jau stovyklavietę ruošė. Neslėpsime – kiekviena stovykla jaudulį kelia ir mums, net jei stovykla 5 – jubiliejinė!

Vaikai autobuse. Manote ilsisi? Trenerė Monika iškart praneša, kad stovyklautojai turi užduotį: iki stovyklos turi sužinoti, bent 6 naujų draugų vardus ir sukurti Oku stovyklos himną. Pradžioje protestavę, bet vis tik suskubo prie darbų, o užduotis ne iš lengvųjų – juk reikia įtraukti visus. Su užduotimis net beveik 3 valandų kelionė neprailgo.

Atvykome. Lagaminai. Daiktai. Vartai. O pro vartus praeina tik atlikę pirmąją užduotį! Treneris užsispyręs, neatlikus nepraledžia, bet draugai ištiesia pagalbos ranką ir primena draugų vardus. Pasidedame daiktus, susipažįstame su aplinka. Pirma treniruotė, kai kam po atostogų, kai kam po darbingos vasaros, bet smagu pamatyti visus sugrįžusius.

Išbadėję einame vakarieniauti. Nesame matę taip kapojančių daržoves iš padėklo, net po vakarienės. Užkandukui – visi griebė agurkus ir pomidorus. Smagu matyti tokį apatetitą. Na ir vakaro vinis – komandos formavimas. Atvykome daugelis po vieną, tad pažindinomės bei lengva apsičiupinėjome. Ne šiaip ten kaip, o taip įdomiau – buvo juoko žiūrovams. Galiausiai išskubėjome į pasimatymus. Ten galėjome draugų paklausti mums rūpinčių klausimų, pažinti vienas kitą, nustebti ar tiesiog pakrizenti. Sulipome po du – lipinomės po 4. Bandėme išmaniai nusimauti kojines. Tuomet 7-iese kuo greičiau komandos turėjo surasti giles, trauklapį, pirštinėles bei lietaus vandens ir atnešti treneriui. Mūsų vaikai paprašė telefonų, kad galėtų pagooglinti kaip trauklapis atrodo. Trauklapis! Svarbiausia, kad po užduoties visi jau žinos ir pleistriukų sąnaudos sumažės. Tada mokėmės judėti vienu ritmu bei palaikyti draugus, kuriems tą ritmą apčiuopti sunkiau. O kad jau ritmą pažinome, tai ir Oku naują skanduotę sukurti bandėme. Vėl sulipome! Šį kartą jau mūsų 14! Rangomės į gyvatę ir bandome išsinerti odą. PAVYKSTA! Klijuojamės toliau ir pagaliau esame vena galinga komanda iš kurios sukonstruojame – OKU.

Dirbame ties taisyklėmis, kelios minutės paskambinti tėvams ir subėgame į dienos aptarmą. Kur pasidaliname įvykiais, emocijomis ir pamokomis. Jų būta ne viena! Pavakariai, šurmulys, pasiruošimas miegui, krizenimas, trepsėjimas, juokas, įspėjimai, šnabždesiai, ribų pasimatavimai. Viskas labai greitai, labai daug, bet mes dar suspėsime, visa stovykla prieš akis, o kolkas ilsėtis, susitiksime rytoj… MIEGAS.