Dingome. Stovyklos tempas neša taip greitai… Tam, kad spėtume su vaikais, turėjome, neišvengiamai, skirti laiko savo poilsiui. Poilsis tik naktimis, dieną skuodžiame į darbus. Po vakar dienos slogių nuotaikų vaikus pasitiko dienotvarkė: valgom ir miegam. Viskas. Lengvas šokas ir nusivylimas. Kalbamės apie pastangas. Juk, jei vaikai nesistengia, kodėl mes turėtume? Linksmybės yra toks dalykas, kad priklauso labai ir nuo mūsų asmeninio nusiteikimo. Kalbamės. Slogoka nuotaika, bet visi susitaikom su tuo kaip yra ir einame pusryčiauti.

Bėda ta, kad kokie griežti ir pikti galim kartais atrodyti, mes ištikrųjų labai mylim šitus vaikus. Negalim ant jų pykti ilgai. O ir nenorime. Nors vaikai nežino ir galvoja, kad šiandien veiklų nebus, mes bandome išspręsti staiga subjurusio oro, sugedusio autobuso klausimus, kad padovanoti jiems kuo smagesnę patirtį. Lyg išsprendėme. Netikėtai duodame 5 min susiruošti – kažkur keliausime. Vaikai pasimetę, bet nekantrauja. Pakeliui pas mus lūžta autobusas. Kristina baigia pražilti, treneris perdėlioja planus jau 5 kartą šį rytą, Monka bando palaikyt tvarką, Agnė ruošia raktelius. NU MES VISTIEK JUOS NUSIVEŠIM. Net per lietų, net su nesklandumais. Vaikai šį kartą laukia, nesiskundžia ir akyse matosi dėkingumas, nes ir jie pastebi mūsų visų pastangas.

Davažiuojam. Utenos žirgynas. Žirgai. Išsižioję vaikai. Su baime lipame ant galiūnų, didelės akys, drebančios kinkos ir šypsenos nuo ausies iki ausies (ir čia tik todėl, kad plačiau jau nesigauna). Nesvarbu jau nei purvas, nei, kad lašnoja. Pirmi ratai nedrąsus, dar su pagalba. Kol patyręs žirgyno vadovas apmoko – ir paleidžia joti ir valdyti galiūnus mus vienus! Kai kurie žirgai labiau užsispyrę ir nepasiduoda valdomi, joja kur jiems patinka, kiti labiau paklusnūs. O gal raiteliai, kai kurie moka geriau bei pagarbiau žirgui vadelioti? Vaikai greitai išmoksta, kad žirgai jaučia ar raitelis pasitiki savimi. Susižavėję stebime galiūnus Bruno, Žuką ir mieląją ponę Mėtą. Paglostome. Akys. Kokios nuostabios šių galiūnų akys ir šlapios mielos nosys. Kažkoks ramumas ir vidinė taika visiems sukyla bestebint šitą santykį. Vaikai mokosi iš lėto ir su pagarba bendrauti. Pasitikėjimas. Pasitikėjimas, kad tavęs nenumes bei žirgo pasitikėjimas, jog jo nenuskriausi. Neapsakomas jausmas. Pabaigai, dalis vaikų ir triušelius ūkyje aplankė, kol laukė paimančio transporto.

Kata treniruotė. Gludiname pasirodymus. Mokomės kata, kurias tikrai vaikai pasirinko ne iš lengviausių. Pietūs. Laisvas laikas, šiandien kiek trumpesnis, nes ne kartą keitėsi planai. Turime laiko parduotuvei, padūkimui kieme ar poilsiukui. Kumite treniruotė. Tas trepsėjimas žinokit yra kažkas tokio. Energija iš salės, jaučiama pro langus, užpildo visus Tauragnus. Kaip gražu stebėti šiuos jaunuolius, kurie stengiasi, nes jau kas kas, bet treneriai, Petras ir Monika, tikrai jų nepagaili. Vakarienė, o po jos visi pasipuošiame pagamintomis maikutėmis. Jūs tik pažiūrėkit, koks grožis!

Linksmosios Olimpinės. Oku vasaros stovyklų tradicija. Matome, kaip žmonės apšilinėja, ruošiasi. Čiauškulys, juokas, kartais keistos rungtys, ašaros, nes labai norisi laimėti. Klausiat, dėl kokių čia prizų vaikai taip kovoja? 🙂 Šokoladinio medalio? NE, dėl smagumo! Turime kalną be medalių likusių, bet visi iki vieno kartoja, kad jiems buvo be galo smagu dalyvauti, išbandyti save ir nepasiduoti.

Rungtys ir čempionai:

Tingioji gimnastika – Gerda

Bekontaktis boksas – Gerda

Greitasis šliaužimas – Einoras

Šaudymas pistoletu – Einoras

Disko užmetimas – Kamilė ir Kotryna

Sunkumų kilnojimas – Justas

Smėliatonas – Dovydas

Dailusis nardymas – Adrijus

Prisidūkstam, bėgam į dienos uždarymą. Kaip niekada ilgai kalbamės. Turbūt susikirtimas prieš tai – buvo reikalingas lūžis atverti širdis. Nestabdom pokalbių, bet pavakarius valgome kone vidurnaktį. Pavakariams tikra puota, juokas, čiauškėjimas, kažkoks tarsi voratiklis ore, kuris gijomis sujungia mus, vienas su kitu. Gal draugystė, virsta ne tik tuščiais pakrizenimais, bet ir galimybe pasidalinti kas aš iš tikrųjų esu, kaip jaučiuosi ir kas man svarbu? Gal 🙂

Norėtume apsimesti, kad po to seka tyla, bet prireikia dar geros puse valandos kambariams nurimti. O vadovai po šios dienos, šypsosi. Pavyko! Kažkaip jaučiamės verti poilsio, tad nurimus paskutiniems čiauškesiams, nutariame atidėti darbus ir ilsimės. Žinome, kad greitai pailsėti nebepavyks. Laukite tęsino!