Ponai ir ponios, Oku rašytojas sugrįžo! Tikimės, šį kartą ilgam 😀 viso labo 1:03, už lango blyksint žaibams ir griaustiniui dundant, gražiausias lopšines jūsų atžaloms – rašom! Net pirštų galiukai virpa iš jaudulio, kaip visus šiuos jaunuolius karate stovykloje smagu matyti. Jų nekantrias šypsenėles, gudriai pamerktas akis tų, kuriems jau ne pirmas kartas stovykloje, kartais ašarotas – tų, kurie šį nuotykį išbando pirmąjį. Apie viską nuo pradžių. 9:00, MEGA, prie autobuso – spragsintys žmogeliukai ir po ramybės kauke jaudulį slepiantys tėvai. Beriami paskutiniai pastebėjimai vadovams. Atsibučiuojam, atsimojuojam – pfuuu. Judam 😀 Autobuse – siautuliai, dūkuliai. Visur reikia paplepėti, pasėdėti, kaimyną pakalbinti, naujas gertuves parodyti. Jei manote, kad buvo nors vienas miegantis šioje 3 valandų kelionėje, tai nebent vadovės Kamilė ir Monika, kurios, jau gyvenimo patirties išmokytos, gali miegoti!
Atvykimas į karate stovyklą
Atvykstam! Nemeluosim – reakcijų būta įvairių. Pernai – prabangi kaimo turizmo sodyba, šiemet – kaimo mokykla. Dviaukštės lovos, gausesnis kambariokų skaičius. Visame tame, kažkoks jaukumo chaosas, nors buvo kelios parauktos nosys, senbūviai greit patikino – bus gerai. Juk dar pamenam, kaip vienoje stovykloje koridoriuje į dušą mus lydėjo šikšnosparniai. Kartais sena kaimo mokykla gali slėpti daugiau netikėtų ir nepamirštamų nuotykių nei prabanga – o kur dar visi užkaborėliai dūkimui ir laisvė tiesiog būti vaikais 🙂
Pirmosios veiklos ir komandos kūrimas
Įsikūriame ir po ilgos kelionės, su išbadėjusiais pilvais, skubame į pietus. Prisikirtę iki soties, keliaujame lipdyti savo komandos. Visi atvykome po vieną, tad ir pirmą iššūkį – įmantriai Kamilės sugalvotą trasą – įveikiame patys vieni (na gerai, kartais į pagalbą ateidavo draugas!). Truputį pasiglaustom tam, kad savaitės metu būtų jauku visiems būti kartu, ir leidžiamės į diržais užkurtą sūkurį, kur bandom į stovyklos nuotaiką įsisukti. Ieškom, medžiojam trenerio pavestų daiktų, vis augant mūsų komandoms, ir taip susipažįstame su mus supančia teritorija. Galiausiai išbandome savo jėgas minų lauke.
Prisisiautę ir prisidūkę, sėdame pasikalbėti. Dūkti smagu, bet ką mėgsta mano draugas? Apie ką svajoja? O gal koks klausimas labai labai smalsus, bet nedrąsu – kuriame klausimus, klijuojame ir atsakome. Kaip įdomu vienas kitą pažinti ir kokie vis tik mes visi skirtingi! O skirtingiems žmonėms, tam, kad dūkti ir dirbti kartu, labai svarbu taisyklių laikymasis. Sėdime, kuriame, suraitome parašą – užtvirtinimui.
Vakarienė ir pirmoji karate treniruotė
Po kalbų dar kelios minutės išsidūkti ant batuto, pažaisti futbolą. Ilgai neužtrunkame, nes pro langus jau visus vilioja varškės apkepo kvapas ir tekini lekiame vakarieniauti. Legenda byloja, kad taip greit tiek daug varškės apkepo šiame regione žmonės dar nėra suvalgę. Nežinome, ar čia todėl, kad apkepas toks skanus, ar todėl, kad mūsų siautuliai tokie išbadėję!
Prisikirtę, atsikvėpę, išėjome ruoštis pirmai stovyklos treniruotei. Nors turime puikią sporto salę ir daug erdvės, kaip vis tik akį džiugina tatamis! Visi dar švariais, mamų išlygintais karate gi, pradedame treniruotę. Nusimato darbinga ir auganti treniruočių savaitė, nors atvykome linksmai praleisti laiką, mūsų Okiukams tai ne tik dūkimas – tai tobulėjimas ir augimas ant tatamio.
Dienos pabaiga
Dienos aptarimas, jautrūs pasidalinimai. Kokie šiemet jie atviri. Jaukūs. Pokštaujantys. Pliaukšt.
Pavakariai – skaniausios pasaulyje šilauogės, virėjų parūpinti sveikuoliški sausainiai, daug plepėjimo ir stalo žaidimų. Griežti vadovai, genam jau pamažu miegoti, nes stovykla ir nuotykiai tik prasideda – reikės jėgų naujoms linksmybėms.
DIENOS PERLAI
- SENI (dažniausiai skirta jauniausiems kompanijos atstovams, bet tikime ITIN brandžioms sieloms).
- NEBEFLEKSINK (visada, visur, į viską).
- SKAUDA VILTĮ.
- PAVARGAU NUO KVAILUMO MŪSŲ, REIKIA PAGALVOT.
