Mes tikrai nesuprantame, kaip taip greitai bėga dienos, bet vos tik uždarėme varžybų sezoną – atėjo metas STOVYKLOMS. Šiemet jau penktas sezonas kaip stovyklaujame. Stipriai paaugome ir nutarėme organizuoti nebe vieną, o visas 3 stovyklas! Šokame į pirmosios Oku dienos stovyklos nuotykius.

PIRMA DIENA

Su lengvu nerimu ir nekantrumu laukiame vaikų. Tėvelių apkabinimai, jaudulys vaikų akyse, dar didesnis jaudulys tėvų veiduose. Paskutiniai klausimai ir atsakymai. Juk daugeliui tai pirmoji stovykla! Oku durys užsidaro ir mes liekame su 18 viesuliukų, kurių baterijos, kaip dienos parodys, ne tik, kad nesenka, bet saulėje dar ir pasikrauna…

Bendras ratas, trumpas dienos pristatymas ir keliaujame į pirmą treniruotę. Kur treneris Petras praneša, kad šią savaitę ne šiaip sportuosime, bet ir kai ką ruošime! Ką, klausite? O va čia jau teks palaukti penktadienio, nors ištikimiausi Oku skaitytojai manau jau nujaučia 🙂

Po treniruotės užkandame ir čia mūsų pirmosios šypsenos: „- oho, kokie skanūs bananai, dar tokių nesu valgęs… Kristina kur tokių būna pirkti?!” Akivaizdu, kad gerai pajudėjus net eiliniai bananai, tampa neapsakomo skonio. Užkrimtę, puolame lipdytis!

Ką mes ten lipdėm, paklausit? Ogi draugystę. Daugelio vardų net nežinant sunku linksmintis kartu, tad bandėme pažinti vienas kitą, o tada lipdytis, po du, po tris…. kol galiausiai sulipdėme galingą ąžuolą. Juk po vieną, mums nebūtų pavykę to padaryti! O kartu esam labai šauni ir galinga jėga!

O kur galinga jėga, ten gali būti ir „stichinės nelaimės” tad, kad tokių neįvyktų sėdome tartis šios stovyklos taisykles. Džiaugiamės, kad vaikai patys taisykles kūrė ir galvojo. Kai pats sukuri, tai juk ir lengvau laikytis 🙂

Į pietus bėgome išbadėję (juk tiek nuveikėme!), o kaip smagiai mus pasitiko, valgėme kaip karaliai pas mūsų draugus Neo Kaunas boulinge. Apšokinėti ir sočiai pamaitinti, jau galvojom, gal vaikai norės prigulti, bet, o kur tau! Teko gelbėti salės sienas nuo viesuliukų ir keliavome į Kalniečių parką, kur siautulys ne tik, kad nemažėjo, bet tik dar padidėjo. Galim pasakyt, kad ne veltui vadiname viesuliukais, nes šie vaikai tikrai mėgsta suktis 🙂 sukosi visus kur įmanoma, o kur neįmanoma vis tiek rasdavo būdų suktis. Prisidūkę, regis iki soties keliavome į kitą užsiėmimą, kuris jau sena ir labai vaikus džiuginanti tradicija, kur visi galėjo pasipuošti savo stovyklos maikutes. Regis salėje jau tyla ramybė… na gal 5 minutes, nes jie vis tiek rado jėgų bei tarpų toliau suktis, kol laukė iš draugo reikiamos spalvos. Tai vat, taip piešėme, pusiau dūkdami pusiau rimtai 🙂 kol atėjo metas užkrimsti ir skubėti aptarti dienos.

Mums labai svarbu, su vaikais kalbėti apie jausmus ir bendravimą, todėl stovykloje ne šiaip klausiame vaikų ar jiems patikome, bet siekiame, kad jie mąstytų, mokytųsi ir savo patirtis įprasmintų. Nors pirmieji metai vaikams tokiuose pasidalinimuose sudėtingi, bet galime drąsiai sakyti, jog negalime atsidžiaugti vaikų pastangomis ir jų pažanga su kiekviena stovyklos diena.

Pirma diena baigta. Keli perliukai:

„- kaip manote ką darysime, per veiklą „pasidaryk pats?

– akinius.”

„-turiu DU seses”

„patarimas draugui: jei reikia valgyt ko nemėgsti – valgyk dantimis, ne liežuviu”.

Apgavome! Pirma diena, beveik pusei stovyklautojų vis tik nesibaigė – atlaikę tokią dieną, jie pasirodė vakarinėse treniruotėse, kuriose nepasidavė, nors akytėse buvusį jaudulį pakeitė nuovargis. Po treniruotės namo – ILSĖTIS.

ANTRA DIENA

Akyse jaudulio nematom, pasitinkame draugus su šypsenėlėmis, atsisveikinimai su tėveliais lengvesni, o vaikai tiesiu taikymu – kas dūkti, kas pasibaigti savo maikutes. Dienotvarkė aiški, 9 ryte visi susirenkame ryto ratui, aptariame planus ir savo jausmus – panašu, kad šiandien visi stipriai nekantrauja 🙂 Dienotvarkėje keistos veiklos „Laipinėjimas”, „monstriukų gaudynės” pažadina vaikų smalsumą, bet treneriai paslapčių neišduoda, tad tenka mokytis kantrybės ir greitai skubėti į treniruotę.

Po jos, susikrauname kuprines, griebiame po obuolį ir iškeliaujame nežinoma kryptimi… na kaip. Tik vaikam nežinoma. O vadovai gerai žinome, kad keliaujame į vietą, kur neišvengiamai susidursime su baime, vaikų jauduliu ir galbūt net ašaromis. Atkeliaujame ir mus pasitinka didelė erdvė, vaikų aikčiojimai, spalvoti kibiai ir du šaunūs instruktoriai, kurie ne šiaip vaikus pamokys kaip laipioti sienomis (mandresnis pavadinimas būtų boulderingas”), bet ir privers pakvailioti ir pasportuoti.

Buvo „aš negaliu”, „man nepavyks”, „aš bijau”, „nukrisiu”… buvo kam ir ašara nukrito, bet vaikai nepasidavė! Su draugų pagalba ir paskatinimu, mėgino, krito, kėlėsi ir PAVYKO! Na, o tada jau laikykitės, viesuliukai pabudo ir tik spėk tu juos stebėti, kai instruktoriai davė varžybėlės pasiekti kuo daugiau skaičiukų.

„- Aš pasiekiau 11!”, „- O aš 4!”,” – Man trūko 3cm ir būčiau pasiekęs 7!”

Aidėjo visą salė, o kaikurie net nemanė varžytis, tiesiog kabėjo ir karstėsi kaip beždžioniukai ar bandė čiužinių minkštumą šokinėdami. Manot pavargo?! Uch Oku vaikai, tai vaikai kurie varomi saule, tad turbūt nereikia stebėti, kad prisisportavę jie turėjo tik du klausimus: maistas ir kadą į lauką? Tad gurgiandčiais pilvais skubame atgal, kur mus pasitinka blynai. Prisikirtę iki soties kulniuojame į parką.

Viesuliukai viesuliauja ir toliau. Kelios „stichinės nelaimės” besisukant ir prisimename apie aptartas taisykles. Pleistras ir ištiesta draugo ranka taiso situaciją ir keliaujame dūkti toliau. Grįžtame į salę ir tuomet kartu su Kristna bandome pagauti savo monstriukus. Kas tie monstriukai paklausite? Ogi mūsų emocijos. Kalbame apie tai kas mūsų monstriukus maitina, jie išauga dideli ir per visą kambarį bei kas padeda monstriukams susitraukti. Juk visų monstriukų mums reikia! Tik jų dydis svarbu 🙂 negalime leisti, kad visą mūsų širdį užimtu tik vienas „baimės” monstriukas, reikia vietos ir „džiaugsmo” monstriukui! Paieškojome vidinio kario savyje, kuris padeda pažaboti per daug įsismarkavusias emcijas, abejones savimi, pažaidėme ir mokėmės pasitikėti draugu bei įveikti baimę. Sunku nepažiūrėti akies krašteliu, kai reikia įveikti tikrą minų lauką ir kliučių ruožą, kaip sunku sulaikyt tą „baimės” monstriuką nuo didėjimo, bet vaikams pavyko!

Pavakariai, dienos uždarymas. Pasidalinome įspūdžiais, prisiminėme ką nuveikėme ir kiek užtrukome… Tai labai atsprašome tėvelių, kad teko patrepsėti koridoriuje ir palaukti atžalų.

Viskas, šiandien ilsėtis ir iki susitikimo rytojaus nuotykiuose!