Oku vasara ’21. Pabaiga

Įrašas, kuris lauktas ir gimdytas labai ilgai. Tai dėl nuovargio, nes atsigaut po stovyklos ir savaitės neužteko. Tai dėl užvirtusio naujo sezono bei vejančių darbų. Svarbiausiai yra. Išlauktas subrandintas, Jums pasakojantis apie paskutines – septintą ir aštuntą stovyklos dienas. Apie repeticijas ir pasirodymą tėveliams, apie karinius išgyvenimo reikalus, kubilą, zefyrus, vakarėlį ir filmus iki paryčių. Apie ryto mankštą, liūdesį, atsisveikinimus ir grįžimo namo džiaugsmą, apie miegą draugui ant peties bei tokį skanų skanų vasaros saldumą kažkur ant liežuvio galo, apie pilną juoko ir draugystės drugelių pilvą. Bus šiame įraše visko 🙂

Tradiciškai, ryte mankšta! Jūs žinokit, gal vaikai urzgia ir paniurzga, kad tyngi, bet kai ateina laikas makštintis švyti kaip saulelės iš po debesies. O kur dar trenerė Monika, kuri toks jausmas laimės kavos prisigėrus amžinai bėgti lėkti pasiruošus! Ryto rasą pasvekinę, dulkėtą žvirkelį bebėgdami nubudinę (o su juo ir kaimynus gretimose sodybose) sudundėjo visi į stovyklavietę. Išduosim paslaptį. Yra kas mankštą bando pramiegoti (nes naktim tekstus rašo), bet kur jau kai dunda ir žemė ir dangus. Pusryčiai, kur pasitinka mus mielos virėjos, apdovanoja ne tik šypsenom, bet ir gardžiu maistu. O mums jau daros taip ilgu, nes viskas galas… Pastebim, jog vaikai prie stalų lieka vis ilgiau, gurkšnoja arbatą ir plepa vienas su kitu. Kaip vis tik gera va taip paprastai čia ir dabar paplepėti, pakikenti iš draugo pokštų.

Mamų komanda, visą savaitę buvo kaip siena ir atrama treneriams, kuriuos lepino rytinėmis, pietinėmis ir vakarinėmis kavomis, gražiais žodžias ir mikliais telefonais amžindamos vaikus. Ach tos mamos! Kaip smagu, jog esate kartu Oku komandos dalimi, koks smagus pavyzdys esate vaikams, jog galite būti pašėlusios, padūkusios bei leistis į smagiausius, nors ir vaikiškus nuotykius!

Po pusryčių treniruotės ir laisvas laikas repetuoti pasirodymus tėveliams. Stovyklavietėje jautėsi bruzdesys ir jaudulys, jautėsi, kaip vaikams svarbu pasiruošti ir parodyti kaip patobulėjo per šią savaitę. Smagu buvo matyti, per pievas išsibarščiusias grupeles gludinančias sinchronines kata ir kumite kovos elementus. Regis laisvas laikas ir vaikai galėtų dūkti ar žaisti, bet renkasi drauge bei repetuoja, savarankiškai niekeno neraginami. Kaip didžiavomės jais, jog patys geba priisimti atsakomybę ir nori dirbti drauge! Beje, vos nepamiršom! Šiandien treniruotė buvo išties ypatinga – vaikai mokėsi įveikti baimę ir laužyti lentas su rankų smūgiais.

Pietūs. Dūkimas. Pakavimasis. Pasiruošimas vakarinei treniruotei ir STAIGMENA. Į stovyklą atvyksta dar vienas svečių automobilis – LAURYNAS. Šį kartą ne vienas, su pastiprinimu ir draugais.

Trumpai apie Lauryną – vyresnysis Oku karate akademijos mokinys, dešinioji trenerių ranka ir augantis naujas treneris, kurį vaikai dažnai gali sutikti teisėjaujant varžybose, pavaduojant treniruotėse, treneriams Petrui ir Monikai išvykus. Be savo karate kelionės, Laurynas turi krūvas telentų, vienas jų – būsimas medikas. Kiti sunkiau apibrėžiami, bet taip trumpai: jei turi „crazy“ idėją, kurią reikia padaryti – skambink Laurynui. Jis tau ir lazerį sukonstruos, ir suprogramuos, ir medalius išpjaus!

Bet dabar ne apie tai. Laurynas turi ir kitą aistrą – „airsoftą“. Bandom lietuviškai. Šratasvydis, airsoft  – sportinis karinis žaidimas-simuliatorius arba tiesiog aktyvus laisvalaikio leidimo būdas, hobis, kuriame naudojami airsoft ginklai – itin realistiškai atrodančios tikrų šaunamųjų ginklų pneumatinės ar elektropneumatinės kopijos (AEG), šaudančios plastikiniais rutuliukais (BB), spec. apranga ir ekipuotė, kitos priemonės. Tai atvyko į stovyklą drauge su savo bičiulias pravesti užsiėmimo mūsų vaikams.

Pradėjome, nuo karo paramediko kuprinės ir pasakojimo apie pirmą pagalbą mūšio lauke. Vaikai turėjo proga, ne tik išgirsti, bet ir pamatyti priemones, o vėliau, pasipraktikuoti kaip gelbėti nelaimėn patekusį draugą. Pasirdo, šis įgūdis bus labai svarbus jau netrukus. Tuomet Laurynas apmokė kaip saugiai naudotis ginklais ir vaikai turėjo progą pašaudyti į taikinius. Pasipraktikavus ir pačiupinėjus įvariausių galybę, vaikų laukė tikrieji iššūkiai. Pasidalinę į dvi komandas turėjo įveikti labai sudėtingą trasą, griaudint šūviams, išgelbėti sužeistą kariškį ir parsinešti sužeistą draugą. Sakom atvirai. Mes kurie fotografavom ir filmavom, galvojom, jog iš juoko susprogsim! Tad netuščiažodžiaujam, o dalinamės nuostabiais įamžintais kadrais!

Kaip smagu buvo matyti vaikus dirbant komandose. Bet bene smagiausias momentas, kai varžovų komandai benešenat savo „nelaimėlį“ kitos komandos nariai bėgo padėti varžovams. Čia buvo momentas, kai supratome šiems vaikams jau nesvarbos komandos – jie drauge. Jie tikra komanda, jiems svarbus pats žaidimas ir buvimas drauge, o ne pergalė prieš vienas kitą. Jautru, tiesa? Uch Jūs net neįsivaizduojat, kiek pasididžiavimo momentų bei jautrių ašarų buvo šioje stovykloje ir kiek dar bus!

Išsidūkę, užkimę, išsilakstę išskubėjome į garuojantį, kubilą ir pirtį. Po jų laukė, linksmybės, dešrelės ant laužo, o vėliau jau ir duona, agurkai, pomidorai, zefyrai, sausiai – žodžiu viską ką radom – tą kepėm 🙂 tuomet flmo peržiūros, šokiai, dūkimas, stalo žadimai. Tačiau 4 ryto, jau likusi viena iš senolių, kurie dar nemiegojo, Kristina pripažino pralaimėjimą, energija trykštantiems vaikams ir maloniai paprašė leisti jai pamiegoti. Sugulėme.

Vos sugulėme…. Monikos balsas. Beldimas. Aimanos. Juokas. MANKŠTA. Viskas, jau paskutinė, bet po naktinėjimų kiek sunkesnė. Vaikai vistiek su šypsenom, aptinusiom, pusiau atmerktom akim, bet su šypsenom. Pusryčiai, patysę veidai. Daiktų krovimasis. Šurmulys ir lagaminų dundėjmas. Vis tik dar ne pabaiga. Laukia paskutinė treniruotė ir pasirodymas tėveliams. Kaip gi ten mums sekėsi galite pamatyti, Oku bendruomenės facebook grupėje esančiame video įraše: https://www.facebook.com/okukarate/videos/818273505551462

Po pasirodymų paskutiniai pietūs drauge. Tuomet laukė stovyklos uždarymas. Visos stovyklos aptarmas. Vėliavos nukabinimas ir tradicinis padėkojimas/pasidžiaugimas už savaitę gyvenant drauge rašant gražus žodžus draugui ant nugaros. Su griežta taisykle neskaityti, kol neišsikrausime daiktų namuose. Kaip manote ar ištvėrėm?

Atvykęs autobusas dar labiau priminė, kad turime atsisveikinti. Krūva apkabinimų, ašarotų akių ir jautrių prisipažinimų. Vis tik kaip gera mums būti drauge. Nemeluosim, išlydėję vaikus – lengviau atsikvėpėme. Visi priduoti sveiki ir be traumų. Bet visą kelią iki Kauno (o kelias ne trumpas) kalbėjome tik ape vaikus ir stovyklą. Su šypsenom, su pasididžiavimu, kaip vaikai užaugo (juk kaikuriems tai jau 3 Oku vasaros stovykla!). Dar kartą sau pasitvirtinom, kaip mes mylime šitą bendruomenę ir jos narius. Viskas. Prasideda naujas karate sezonas ir dabar jau stovyklausime tik kitamet. Kažin, kur šį kartą mus vėjas nuneš?

P.S. Autobuse nei 20min neprireikė 🙂 išlūžinėjo visi!