OKU KARATE STOVYKLA 2020. Aštunta diena

rytas stovykloje

Paskutinis rytas stovykloje. Po bemiegės nakties, šiaip ne taip, išsiritame iš lovos ir su Monika keliaujame į makštą pajūryje. Paliūdim žiūrėdami į jūrą ir į draugus. Viduj truputį pasidžiaugiame, jog nebereiks klausytis kitų knarkimo ar bartis dėl netvarkos kambaryje. Pasiražome, prasitampome ir grįžtame į stovyklą dėtis daiktų bei ruoštis pusryčiams.

Po pusryčių apsitvarkome kambarius ir iki galo susidedame daiktus. Lagaminai po viena rikiuojasi eilutėje lauke. Pailsime ir ruošiamės į treniruotę pajūryje.

Visi su karate gi, nuo kaktos varvantys prakaito lašai. Pajūryje oilsiautojai kraipo galvas ir susidomėję stebi treniruotę. Toks, jausmas, jog net medūzos atplaukė į pakrantę pasižiūrėti Oku vaikų! Atidavę paskutines jėgas spiginant saulėje jaunieji karatekos gludino savo techniką. Tikrai keista bus sugrįžti į treniruotes ant tvirtų grindų, kai judėti nebetrukdys klastingas po kojomis slystantis smėlis. Bet kaip užsigrūdino mūsų pėdos!

Grįžus į stovyklą mūsų jau lūkuriuoja ankstyvi tėveliai, tačiau dar laukia keletas svarbių darbų! Treneris Petras pasako stovyklos uždarymo kalbą ir nuleidžiame vėliavą.

Vėliau visi pasidabiname lapu ant nugaros ir draugiškai ant to lapo parašome vienas kitam palinkėjimus ar atsiminimus iš stovyklos. Na ir po juoko šurmulio ir lengvo apsičiupinėjimo – atsisveikiname. Rytas stovykloje baigiasi, kartu baigiasi ir ši smagi stovyklinė patirtis. Atsisveikiname, bet smagu, jog ne iki kitų metų 🙂 žinome, kad jau tuoj tuoj visi vėl susirinksime dojo, kur ir toliau nesustabdomai tobulėsime ir mėgausimės buvimu kartu.

Iki greito vaikai!